Atsisveikinimas su klasės Auklėtoja

Atsisveikinome su mokytoja Danute Gailiuviene, mūsų Auklėtoja. Mokytoją Danutę Gailiuvienę Jonavoje žinojo visi, net ir tie, kurių JI nemokė biologijos.
Smulkutė, darbšti, greita, visada su šypsena...
 Paliko mus per anksti. Gal todėl, kad labiau rūpinosi kitais, per mažai save mylėjo.

Žinoma, kad mokykloje buvo visko - nebūtinai mums tada patiko griežta Auklėtojos ranka, o JOS moralai atrodė senamadiški. Nors, jausdami JOS globą, jautėmės saugūs. Dabar tai supratome. Tada atrodė, kad mes ir be Auklėtojos galime: ir savo problemas spręsti, ir konkursus laimėti, ir gerus pažymius gauti...
O JI viską apie mus žinojo: visus mūsų pažymius, mūsų draugystes ir nesėkmes. Viskuo domėjosi, mumis rūpinosi. Mus mylėjo. Ir mirties patele dar mūsų laukė.
Mes atėjome  dideliu gražiu būriu, kai JI apkabinti, kaip anksčiau, mūsų jau negalėjo.

Tarp mūsų įsiterpė mirtis.
JOS daugiau niekada nesutiksime.
Amžiną atilsį...

tarptautinė diena. tokios keistos mintys

Ir kas sugalvoja tokias keistas tarptautines dienas? Ar žinote, kad šiandien yra tarptautinė tualetų diena?
Turbūt reikia kukliai pasveikinti kuklų darbą už kuklų atlyginimą dirbančias moteris, kurios viešuosius tualetus prižiūri. Nelangvas darbas, nors ir mažas kabinetas išsskirtas, nors šilta, nors patogumai... Visgi kažkaip net nepatogu jas ten sutikti. Galvoju: buvo jos kažkada jaunos ir romantiškos, gi tikrai nesvajojo apie tokį darbą. Sakyčiau, jis jau prie paskutiniųjų profesijų romantiškumo eilėje.

Iš vaikystės prisimenu Kauno autobusų stoties tualetą, kuriame pardavinėjo moterišką apatinį trikotažą ir pėdkelnes. Dizaino ir mados tokiame ,,butike" mažai kas paisė: koks dydis, kokia kaina ir kiek ,,štukų". Ir kad ,,spekuliantų" gaudytojai neužkluptų.
Nepamenu, ar autobusų tualetas buvo mokamas, tik žinau, kad man, vaikui, nepatiko tarpdury laukti, kol mama pėdkelnes pirks.
Pasikeitė daug kas šiais laikais.
Tie, kurie moka pirkti pigiai, o parduoti brangiai - jau ne spekuliantai. Jie - tautos ,,elitas" Ir ne tualete jų ,,butikai".
Ir kai kurie tualetai pasikeitė. Pvz., žinomas dabar jau kitas Kauno tualetas. Tik ne dėl pigių pėdkelnių prie stoties, o dėl prabangių šikpuodžių prie pilies. Tiesa, tas naujųjų laikų tualetas vis dar neveikia, o tie brangūs puodai dar neregėję nė vieno kliento.  Nieko: šiais laikais ,,spekuliantų" nėra. Yra tik verslininkai, kurie sugeba brangiai parduoti. kad ir WC idėją.
Jų profesija visai nekukli.
Su profesine švente sveikinu Kauno miesto savivaldybę ir visus prie įžymiausio Lietuvos tualeto prisidėjusius verslininkus.

 

Vaiduokių ir pokštininkų diena

Žinoma, kad Helovynas buvo švenčiamas senovės druidų – keltų išminčių ir kunigų. Keltai garbino gamtą, suteikdami jai antgamtiškų galių.

Keltai garbino Saulės dievą (Belenus) – jo šventė buvo Beltane dieną (gegužės 1 d.), ir mirties viešpatį, arba mirusiųjų dievą, kuriam buvo skirti Samhain diena – spalio 31-oji. Beltane buvo vasaros šventė, o Samhain žymėjo žiemos pradžią. Lapkričio 1-oji keltams buvo naujų metų pradžia.  Senovės Britanijoje ir Airijoje keltai, švęsdami spalio 31-ąją (vasaros pabaigą), tikėjo, kad mirusiųjų sielos tądien grįžta aplankyti savo namų, o aplink siaučia vaiduokliai, raganos ir pan.

Daugybė tautų visame pasaulyje mini laiką, kai mirusieji grįžta pabūti gyvųjų draugijoje. Induizmas turi Holi naktį, irakėzų indėnai švenčia mirusių dieną kas 12 metų, maldomis paminėdami visus per tą laiką mirusius. Meksikoje nacionalinė šventė, kai gyvieji pagerbia mirusius, prasideda lapkričio 2 ir tęsiasi kelias dienas. 

Bažnyčia lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, skirta minėti šventuosius ir kankinius, tik daug vėliau (popiežius Grigalius IV 835 metais). Viduramžiais Bažnyčia, kovodama su pagonybe, kaip priešpriešą Samhain šventei, lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinėmis, Mirusiųjų diena.

Liuteronų bažnyčia mini spalio 31 –ąją arba arčiausiai šios datos esantį sekmadienį kaip protestantų reformacijos pradžią. Viduramžiais bažnyčioje vyravo tendencijos pirkti indulgencijas. 1517 m. Martynas Liuteris iškabino savo garsiąsias 95 tezes, nukreiptas prieš šias indulgencijas, spalio 31 dieną.

Bažnyčia, įspėdama, kad šiandien ,,kai kelia galvą neopagonys ir raganos," skatina nesilaikyti senųjų pagoniškų papročių, saugotis pagoniško okultizmo, nes „visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė“ (Rom 14, 23).

Nepaisydami tradicinės religijos grūmojimo dėl dalyvavimo Helovyno vakarėliuose, jauni žmonės (ypač vaikai) mėgsta kaukes, vaikščiojimą tamsoje su žibintais, baisias teatralizuotas istorijas, pokštus ir moliūgo pyragus. 

Tą proga pabandėme tokį receptą:   http://www.the-girl-who-ate-everything.com/2011/11/pumpkin-waffles.html

Žinoma, vienam moliūgui į dantis įgrūdome žvakelę. O ji, matyt, priviliojo ,,pokštininkus".

Viduramžiais per Vėlines vargšai eidavo iš namų į namus prašydami „vėlinių“ pyragų, dalijamų kaip padėką už maldas, kurias jie pasižadėdavo kalbėti už mirusiuosius. Bet prie mano vartų tamsoje išniro suaugusio vyro galva, norėdama gauti iš manęs ,,pokštų, saldainių arba pinigų". 

Ar čia aš taip giliai į Viduramžius sugrįžti nesugebu, bet taip ir nesupratau, ką aš tam suaugusiam vyrui, į Viduramžių vargšą nepanašiam visai, ir už mirusius melstis visai neketinančiam, pro vartus pasiūlyti turėjau: saldainį, litą ar pokštą. 

Atrodo, tragiškai neturiu jumoro jausmo...

   

Mūsų antys tipena po sniegą

Antys turi skonį. Iš karto po to, kai Giedrė su Artūru taip dailiai sutvarkė mūsų gatvės prūdą, ančių porelė gyvena kartu su mumis: plauko prūde, atskrenda į mūsų kiemus, mielai vaišinasi, be baimės vaikštinėja po gatvę (baisu, kad koks GREITUTIS jų nenumuštų).
Šiandien ta daili ančių porelė, rodos, su pasitenkinimu  tipena po pirmąjį sniegą.
Mūsų Gilė iš džiaugsmo vartosi ir šėlioja sniege. Smiltė taip pat planuoja šokti ,,į pusnį".

Tarpais išlenda saulė - ir visai neblogai atrodo pasaulis, kai baigiasi vasara.
Ypač, jei į jį pavyksta pasižiūrėti vaiko, šuniuko ar elegantiškos anties akimis.  

kiek bešertum, vilkas vis miškan žiūri

Ateinančią savaitę numatomi intensyvūs krituliai. Ir nelabai kraują kaitinančios temperatūros numatomos. Radijas vis praneša šią žinią. Ir pro langą ,,rodo" ne geriau.
Nenustebino. Greitai pasirodys sniegas. Bus slidu, pavojinga ir brangu.
O KITUR kieme augs kinrožės, agavos ir palmės.
KITUR nereikia  kailinių ir penkiolikos kubų malkų.
KITUR nereikia gramdyti ledo nuo priekinio stiklo.
KITUR labai jau įspūdingi Viduramžių miesteliai. Ir jų  - su pilimis, siauromis gatvėmis ir labai senomis bažnyčiomis - tieeeeek daug...
Labai daug puslapių ir lapų prirašyta apie tai, kaip KITUR gerai.
Tikrai, neblogai sau prisirinkti apelsinų arba žiemą vasarą važinėti dviračiu.

KITI nežino, kur yra Lietuva. Arba žino mažai ir blogai. Pvz., apie nusikaltėlius, vagišius ir kitokius ,,rusus" iš Lietuvos, nes mes vis dar ,,girdimės" kaip rusai (o mes galvojame, kad mūsų kalbos intonacija visai kitokia -  lyriška, kaip daina...:). Norime ,,girdėtis" kaip italai, bet pasirodome - kaip ,,rusai" (kaip juos įsivaizduojame iš senų filmų ir anekdotų).
 Vienas lietuvis žmogus, pavydėtinai gražia Strazdo pavarde, atskridęs su savo moterimi KITUR, viešbutyje naktį pridaužė jai paakius. Ryte ji atėjo, vaiku vedina, į restorana, įgavusi egzotišką pandos įvaizdį, o jis nutūpė į viduramžišku grožiu stebinančio miesto Gerona areštinę. Ir pasibaigė ,,itališkas" įvaizdis. Paprasti mes, ar ne?

Tai tik reiškia, kad atostogos - kaip atostogos: įspūdžių liko įvairių.

O namo sugrįžti reikia. Dvidešimt du maišai ąžuolų lapų jau sugaudyti į maišus (jeigu ką, tai keliolika maišų dar prieš antrąsias atostogas buvo entuziastingai sugrėbta). A la GYVENIMAS PO KLEVU (ar dar kas atsimena tą tuomet kultinę Granausko apysaką?) - GYVENIMAS PO ĄŽUOLU:)

Neužilgo puošime namus Kalėdoms - su tikru sniegu. O KITUR styros plokos palmės. Koks iš jų grožis per Kalėdas?

Tik iki Kalėdų dar išgersime taurę ispaniško vyno su draugais. MIRKSIUKAS.

ATRADIMAS

Julija (4) piešia.
        - Čia ne bananas! Čia bus kelias.
Spalvina ir labai stengiasi. Staiga:
        -   Dabar žinau, iš kur atsiranda perėjos - jas nupiešia!

PAUKŠČIAI IR PAUKŠTUKAI

Kalbamės su Smilte apie rudenį, apie išsskridusius paukščius.
      - Dalis paukščių išskrenda, jų nepamatysime iki pavasario. Kiti paukščiai - žiemojantys. Žvirbliai, varnos, balandžiai - žiemojantys paukščiai.
      - O dabar juk ruduo?
      - Taip.
      - O kurie paukščiai yra ruduojantys?

Eilėraščiai

Aš  tau padovanosiu
Niekad niekados
Nesibaigiantį liūdesį
Ir ilgiausią pasaulyje kelią,
kad tavo kraujas
Niekad niekados
Nesužinotų, kas yra namai
Ir nusižudėlės langinės
Klysmas naktį:
Niekad niekados (A.Nyka Niliūnas)

Ar jūs vis dar skaitote eilėraščius? Kartais? Ar turite mylimą aptrintą eilėraščių knygelę, o gal knygyne vis atrandate naujų posmų, kurie ,,prilimpa", įstringa, lydi  ir lieka?
Pažįstate tą draugystės su poezija jausmą iš studijų laikų?
Juk TADA ir laiškus rašėme vieni kitiems - visai kitokius nei dabar tos SMS žinutės: ilgus, netrumpindami žodžių. Atvirkščiai- su metaforomis ir nutylėjimais. Su eilėraščių citatomis ir su  užuominomis.
Nei čia graudenuosi dėl to nei ką, jaunos ateinančios kartos (turbūt?) visada teisios.
Mes buvome liudininkais, kaip tėvų jaunystės atminimų albumai tapo sentimentalia istorija, kuri mums nebuvo reikalinga. Atminimų mes studijų laikais jau nerašėme. Ir neturime nuotraukų iš fotografijos studijų su sentimentaliais trumpais užrašasi kitoje pusėje, kokias mūsų mamos dovanojo savo jaunystės draugėms ir draugams, o tėvai siuntė iš armijos.
Gražios tos nuotraukos.
Ir tie užrašai kitoje pusėje - gražūs.
Gražūs atminimų albumai, nors tekstai kartojasi, bet galime pavydėti, kaip dažnai jie kalbėjo apie jausmus, draugystę, jaunystę, prisiekinėjo neužmiršti, piešė vieni kitiems rugiagėles (,,vasilkas"), dovanojo dainas, vardadienio vainikus kabino ant durų...

Mano kartos studentai rengė poezijos vakarus, pagarbiai klausė poetų, juos labai gerbė, citavo, pirko ir skaitė eilėraščius, recenzijas, stovėjo eilėje prie ,,Litaratūros ir meno" šeštadieniais.

Vis kirba mintis apie poezijos skaitymus nedideliame draugų ratelyje. Ar galėsime , ar išdrįsime atidengti širdį? Ar motėsime išgirsti tylą, pajusti metaforos gylį? Ar jie turi dar tuos senus užrašus, mano mylimi draugai? Atsineštų jie eilėraštį į svečius? Ar turime drąsos nesislėpti už kasdienybės aptarinėjimo?
NEPABANDYSI - NESUŽINOSI NIEKADA:)

The Confession of a Child of the Century

The Confession of a Child of The Century (1836) by Alfred de Musset is the story of Octave, a young man of means, "taken with the malady of the age" -- a profound disillusionment with the world and humanity -- after his mistress betrays his trust.
,,Octave falls in love passionately"...

 ,,Amžiaus sūnaus išpažintis", Aldonos Merkytės vertimas į liet.kalbą, 1968

,,Neapsirikime: juodi rūbai, kuriuos nešioja vyrai mūsų laikais, yra baisus simbolis; kol iki jų buvo prieita, vienas po kito turėjo nukristi visi šarvai ir visos gėlės, auksu išsiuvinėtos ant mundurų. Žmogaus protas nusimetė visas iliuzijas, tačiau dabar pats nešioja gedulą, tikėdamasisi paguodos". (13 psl.)

,,Ieškoti kasdieniniame gyvenime meilės, panašios į tuos amžinos ir absoliučios meilės pavyzdžius, - tai tas pats, kas miesto aikštėje ieškoti Veneros grožio moterų ir norėti, kad lakštingalos giedotų Bothoveno simfonijas" (35 psl).

,,Meilė - neišaiškinama paslaptis, nėra ko abejoti. Kad ir kokiom grandinėm, kokiom banalybėm ir netgi, pasakyčiau, šlykštybėm žmonės ją nužemina, kad ir kokia galybe prietarų ją suluošino ir sudarkė, kad ir kokiame purvyne ji yra valkiojama, - meilė, gyvybinga ir fatališka meilė, vis vien lieka toks ta galingas dangaus įstatymas, kaip ir tas, kuris įsako saulei šviesti danguje" (117 psl).

Atrodo, kad tas jaunas vyras (šį pasaulį paliko būdamas jaunas, sako, turėjęs širdies negalavimų, be to, nespjovęs į alkoholį ir audringą gyvenimą...) gyveno, mylėjo ir nusivylė - ČIA ir DABAR. Santvarkos, mados, įpročiai ir moralės normos keitėsi ir tebesikleičia. Net klimatas Žemeje keičiasi. O žmonės ėjo, eina ir eis tais pačiais MEILĖS kalnais ir bedugnėmis...

Impulsai

Senoje užrašų knygelėje radau mintis, studijų metais (1994 spalio 25 d) užrašytas vakaro - susitikimo su Leonardu Gutausku metu.
,,Atminties neprikelsi tiesiog taip prisėdęs. Kaip  sako Prustas : dabarties impulsas praeities atsiminimui. Ant palangės gulinti vitražo šukė pajudina praeities atsiminimą apie kažkada prasidurtą koją.
Dabarties impulsai - aštrūs. Tai gali būti ir kvapas ar balsas. Tada grįžta praeitis".

Lentynos, knygos ir užrašų knygelės prikaišiotos raštelių, prisminimų, minčių, kaip kokių nukirptos aukso avies vilnos sruogų. Tai mano dabarties impulsų, skirtų praeičiai pažadinti, svarbi dalis.
Neprisimenu, kaip tada atrodė Leonardas Gutauskas, bet  prisimenu alkį - užrašyti jo mintis ir jo nutylėjimus. Ir atsidūsimus.  Kaip maldaknygė man atrodė ,,Vilko dantų karoliai".

Gyvenimas gražus susitikimais. Kiek daug nuostabių žmonių padeda mums kurti pačius save. Patys to nežinodami.
Norėčiau kokiu mažu mažu skaidriu vitražo stikleliu tyliai nugulti į kelias sielas...

GAUDEAMUS (lot. ,,džiaukimės")

Gaudeamus Igitur

Gaudeamus igitur, Juvenes dum sumus! Post jucundam juventutem, Post molestam senectutem Nos habebit humus. (bis) Vivat academia, Vivant professores, Vivat membrum quodlibet, Vivant membra quaelibet; Semper sint in flore. (bis) Vivat et Respublica Et qui illam regunt, Vivat nostra Civitas, Maecenatum caritas, Qui nos hic protegunt!

 Paskutinį GAUDEAMUS sugiedojome su Tado studijų draugais ir dėstytojais Šv.Kotrynos bažnyčioje.
Diplomas - rankose. Ketveri studijų metai, prabėgę akimirksniu, gražiai nugula į  praeitį.


Gaudeamus igitur,
Juvenes dum sumus!
Post jucundam juventutem,
Post molestam senectutem
Nos habebit humus.

Rabarbarai

Žinoma, kad antra pagl aktualumą tema - kur pirkote braškes, lenkiškos jos ar lietuviškos, kiek kainavo praėjusią savaitę ir kiek kainuoja dabar:)
O kai braškių jau pavalgysim (su maskarpone, be maskarponės, su cukrum, su pienu ir nieko...), galima ir rūgščiau. Paįvairinimui. Vasara - pyragų metas.
Turiu keletą rabarbarų receptų, taip pat ir išdandytų, bet ddarugė Živilė atsiuntė naują, kuriuo čia pasidalinu:
Reikės:
2 puodelių supjaustytų rabarbarų
3 kiaušinių
3/4 puodelio cukraus
1 a.š vanilės ekstrakto
80 g lydyto sviesto
1 1/3 puodelio miltų
80ml pieno
1 a.š kepimo miltelių
migdolų plokštelių
Eiga:
Kiaušinius išplakite su cukrumi ir vanile iki kol masė pabals, supilkite   pieną ir sviestą, dar kartą viską išplakite.
Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir suberkite į kiaušinių masę,   viską atsargiai išmaišykite, suberkite rabarbarus.
Kepimo formą 20cm skersmens patepkite sviestu arba išklokite kepimo   popieriumi ir supilkite tešlą, pabarstykite migdolų plokštelėmis.
Orkaitę įkaitinkite iki 180C, kepkite apie 30 min, kol įsmeigus medinį   pagaliuką, jį ištrauksite sausą.
Skanaus!

Gyvenimas be antenos

Prieš keletą dienų sugedo kompiuteris. Taip būna - staiga užtemo. Duomenys išsaugoti, kaina - nesvarbu (taip mes dabar visi mąstome, ir vertiname taip). Kelios dienos keisto jausmo: būtinai prireikia būtinos informacijos čia ir dabar, trūksta pašto, žinučių, komentarų, pan.
Gana komfortiška vėl atgauti savo kompiuterį gyvą ir sveiką. Net jei jo nereikia, žinai, kad jis yra. Pažįstamas jausmas, tiesa?
Vakar ,,nulūžo" mobilus telefonas. Tyliai ir garsiai sau kartoju, kad ,,jo man visai nereikia". Vaikui pasakoju (ir gana sentimentaliai) apie praeitį, kai visi puikiai surasdavo vienas kitą (ir daug pastovesniems ryšiams nei pastaruoju metu) tada, kai nebuvo mobiliųjų, o tie, kurie buvo - naminiai telefonai, ,,priršti" tikrąja šio žodžio prasme buvo. Jie net nerodė, kas tavęs ieškojo, kol buvai išėjęs. Tas ieškotojas turėjo paskambinti dar kartą. Šiandien tai atrodo kaip kokia pasaka. Iš dalies, matyt, ir todėl, kad antrą kartą TAS gali ir nepaskambinti. Neturės laiko. Per kitas antenas prisijungs prie kitų žmonių.
Tie, kurie be telefono ir kompiuterio,  - patys kalti, kad ,,išėję"...

Lenkiu į tai, kad likti be telefono - ne mažiau keistas jausmas nei bijoti prarasti kompiuterio duomenis. Baugi mintis: kaip aš be tų savo ,,duomenų" dabar gyvenčiau. Ar manęs ieškos, jei pats ,,neprisijungsiu". Ar antrą kartą paskambins. Kas ir ,,facebookinių" draugų ieškos ir kaip suras.

Vis dažniau girdžiu, kad žmonės sąmoningai nejungia televizoriaus. Aš taip pat nejungiu be reikalo (šiuo metu žiūriu tik futbolą).  Be telefono išeinančiųjų iš namų visgi , atrodo, nedaug. Labai nedaug.  Pirmiausia - nes labai jau patogus tas daikčiukas.

 

*Bet kai pagalvoji: išeitum visai dienai į pajūrį, pakeliui kepyklėlėje karštomis bandelėmis su kava pasilepinęs, atsigultum Nidoje į smėlį... Be telefono. Be kompiuterio.  Be antenos.
Pasidėtum mašinos raktelius į kelioninio krepšio dugną bent savaitei. Ir taip kasdien - Nida: kavos, sriubos, vėjo, smėlio, saulės, svajonių, apmąstymų, patylėjimų - ryto ir vakaro - be antenos, tik su vidiniu ryšiu, su pačiu savimi...  (čia girdėjote reklamą. Nes taip gražu būna tik reklaminiuose klipuose)

*Reklama, apmokama iš mano asmeninių lėšų:)
(Gretos Briedytės nuotrauka)

apie draugystę

Kartą girdėjau, kaip tokia didelė Lietuvos politikė (jos reitingai čia aukšti) pasakojo apie save. Neva daug žmonių taiko būti jos draugais, bet ji turinti tik vieną draugę, nes jos draugu gali būti tik praėjęs laiko ir gyvenimo išbandymus žmogus.
O man tai visiškai nesuprantama. Man net visai prastai atrodo, jei pusamžis žmogus turi tik vieną draugą.
Tėvai mus nuo vaikystės mokė, kad reikia gyventi ,,veidu į žmones". Jie visada turėjo draugų (dauguma - nuo jaunystės iki senatvės). Draugus reikėjo nuo vaikystės gerbti, kviesti į namus (užuot stovėjus su jais laiptinėje), pavaišinti, dalintis, sveikinti, pasitikėti.
Garbiame amžiuje labai didelę laiko dalį tėvai atiduoda draugams. Ir tuo pačiu tiek daug gyvenimo prasmės, džiaugsmo, pagalbos, gerų emocijų gauna iš savo draugų atgal. Tai tikrai ne tik klasės draugai, o ir daug vėliau sutikti darbo kolegos, kaimynai, su kuriais sutapo interesai, susiliejo širdys... Tikrai ne vienas jų yra.
Tai va, galvoju, kokie dideli PONIOS reitingai, turbūt ir turtai nemaži, o draugų - taip varganai nėra. Badas, galima sakyti. Tai ką  tie reitingai... Nuoširdžiai pasišnibždėti nėra su kuo. Tik valdiško vainiko ant kapo lauk tokiu atveju.
Mano draugams tai nereikia praeiti laiko išbandymo. Aš turiu draugų, kuriems nekeliu ,,ypatingų kartu išgyventų situacijų" kartelės. Atvirkščiai: meldžiu likimo, kad tų akmenų ant gyvenimo kelio būtų mums visiems kuo mažiau.
Su draugais galima tiesiog suprasti vienas kitą: kartu pietauti  ar vakare gerti vyną ant vejos, dalintis daigais, juoktis iš to paties, didžiuotis tuo pačiu, taip pat auklėti vaikus...Iš naujai sutiktų draugų galima  mokytis, nes jie - kitokie, jie skaitė kitokias knygas. Ir su naujomis draugėmis galima kuždėtis apie nuotykius, jausmus ir moteriškus dalykėlius...
Mano dragės nekaltinamos, kad jų nebuvo mano klasėje. Jos drasiai ir išdidžiai vadinamos DRAUGĖMIS. Taip pat kaip ir tos, kurios dvidešimtmetį kartu švenčia gimtadienius. Gi širdis per laiką išmoksta pajusti, kas iš sutiktų žmoniųyra ,,iš tavo planetos".
Taip ir gyveni, žmogau, susikibęs už rankų su kitais. Smagu, kai tas ratas platėja.
Man tai jau taip su ta draugyste išeina: vis prisijaukina kokie puikūs įdomūs žmonės. Ir kimba į ratą.

Bendraamžės

Mano draugė Reda ką tik atsiuntė nuotrauką, matyt, klajojančią interneto platybėse.

Kaip moteriška: žinoma, kad mes visos manome, kad esame tas pirmasis - Madonos - variantas:).
Vakar ta tema mačiau dar vieną nuotrauką: vonios kambaryje virš praustuvo vietoje veidrodžio tiesiog užrašyta:
TU ATRODAI PUIKIAI.

Ką gi, jei jautiesi kaip Madona, jei atrodai puikiai, tai ir 1958-ieji gimimo metai - niekai, vieni privalumai.


Pradedu tikėti Aušrės ir Orintos teorija (įsitikinimu, kuriuo nevalia abejoti), kad su amžiumi - vieni privalumai.
Ką Jūs tuo klausimu?

Bijūnų pumpurai

Savaitgalį Kairėnuose mane užklupo visas spiečius - visas sodo meno avilys.
Nors maniau, kad į augalų mugę Kairėnuose renkasi ,,kailiniuotos poniutės" su aukštakulniais, kurioms reikia tik iškarpytų egzotinių augalų, bet klydau. Maloniai klydau. Kairėnuose susirinko tikri ,,babyčių darželių mylėtojai", botanikai, prisiekę gėlininkai (pvz., tokie, kaip kaip mūsų mylima Reda), gamtininkai, kraštotyrininkai, ,,žalieji", raganos, skulptorės (lipdančios Zappą), natūralių sodų propaguotojai (kaip Dalia ir Ligita). Ir  šiaip vienoje veikloje netelpančios žavios moterys (du mirksiukai)... Be abejo, ir dar daug kitų mažiau žavių vyrų ir moterų - tris dienas buvo pilnas Kairėnų botanikos sodas. Puikus oras, gera nuotaika, nuostabi kompanija. Jaučiuosi lyg po savaitės atostogų KITUR.
Tupėjome po Kairėnų bijūnais (nežydi jie, tik pumpurai dar), ir buvo gražu. Ir buvo linksma. Ir namo niekas nenorėjo. Ir per lietų gerai, ir per saulę buvo gerai.
Įdomūs žmonės - didžiausias gyvenimo turtas ir brangiausia dovana.
Dabar tik noriu ir linkiu sau, kad Kairėnų bijūnų pumpurai gražiai išsiskleistų...

Klonio minia

Andrius Navickas. Šiandien visi tapome Klonio minia

2012-05-17

Toliau galite įsirašyti pagal skonį: Lietuvos, mergaitės gynėjai ar „naujosios drąsios visuomenės“, šturmuojamos policininkų ir spec. pareigų kolonomis, piliečiai.
Mums sako, jog tik dėl mergaitės interesų ji paryčiais buvo pažadinta. Tik dėl jos interesų jos niekas neklausė. Tik dėl jos buvo surengtas pats gėdingiausias per Nepriklausomos Lietuvos istoriją šou, kai šimtai dėdžių veržiasi jos paimti. Kai kaukėti dėdės griauna jos namus – tik dėl jos.
Mums sako, jog taip gelbėjama teisinė valstybė. O man tai primena karo paskelbimą kiekvienam piliečiui, kuris dar tiki, jog gyvename laisvoje, o ne policinėje valstybėje. Tarsi plėšikai, tarsi okupantai paryčiui, blokuodami laisvų Lietuvos piliečių teisę važiuoti, kur nori (Klonio gatvės prieigos buvo blokuotos), pjaustydami pjūklais namus, daužydami langus – jie sakė: Lietuva dabar tokia.
Dar nė vienu piliečiu taip kaip Kedyte Lietuvos valstybė nesirūpino. Tačiau, saugok Viešpatie, mane ir visus nuo tokio rūpesčio.
Rašau šį tekstą ir man trūksta žodžių. Iki šiandien aš tikėjau, kad policija yra mūsų policija, kad spec. pajėgos tarnauja mums, kad mes gyvename savo valstybėje, kur saugomas žmogaus orumas, net ir mergaitės. Dabar jau žinau, kad ši valstybė paskelbė karą savo piliečiams. Šiandien mes visi tapome Klonio minia. Šiandien mums visiems buvo pademonstruota, kad JIEMS mes esame niekas. JIE pasisavino valstybę. JIE dar kartą išniekino mergaitę. Kai dar kartą JIE pasakos apie teisinės valstybės gelbėjimą, atrodys deja vu su kalantinėmis, su daugybę LIetuvos okupacijų.
Vardan tos... Šiandien aš vis dar, o gal net labiau nei bet kada myliu savo Tėvynę. Taip pat ir todėl, kad JIE ją prievartauja ir savinasi.

...по Москве...

А я иду, шагаю по Москве,
Но я пройти ещё смогу
Солёный Тихий океан и тундру, и тайгу.
Над лодкой белый парус распущу,
Пока не знаю с кем,
А если я по дому загрущу,
Под снегом я фиалку отыщу
И вспомню о Москве.  (Шпаликов Г.)

C любовью и благoдаpнocтью бyдeм вce дyмать про Bac, наши моcкoвcкиe дpyзья!..

Žmogus - paukštis

penktadienį, nors dar nebuvo pavasario saulės, kilo poreikis išvalyti langus. nesvarbu, kad vėjuota, kad lašnojo, kad vos du laipsniai perkopė nulį. pavasaris pro švarų langą  matosi šimtą kartų geriau.
šeštadienį į žaliąjį inkilą atskrido varnėnas, ir negali, žmogau, akių atitraukti - gi valo jis tą inkilą: įlenda ir vėl išlenda su šapu snape. ir vėl - įlenda, išneša kitą šiukšlę. vėl  - į inkilą, ir atgal, tik su šiukšle snape.
per mažai stebiu gamtą, nevaikštau po mišką, o kai tokią ,,intelektualią" gamtą netyčia pro švarų namų langą pastebiu, pasijuntu kaip paukštis.
ir kaip kitaip paaiškinsi vidinį poreikį valyti langus - būtent tada, kai varnėnas kuopia savo žalius namus.
žmogaus protėviai kažkada buvo paukščiais. ne kitaip.
protėvių - paukščių atmintis gyvena žmogaus sieloje.
todėl vis dar jaučiame turėtus sparnus, kaip karo veteranas kad jaučia koją, kurios mūšyje neteko.
menki būtumėm, nepažinę paukščio sparnų.

Žmogus iš Indijos

Perskaičiau nuoširdų Karolinos Jokubaitytės kelionės po Indiją įspūdžių fragmentą. Ne apie architektūrą ir ne apie jogus, o apie Jettu, rusiškai kalbantį gidą , jauną indą, kurio gyvenimo filosofija, lyg kažkokios tolimos žvaigždės šviesa, su Karolina parskrido ir šildo. Juk energijos tvermės dėsnis apie tai ir kalba, tiesa?  Energija iš niekur neatsiranda ir  niekur nepradingsta. Karolina parvežė po vieną to žmogaus sielos spindulį visiems, kurie jos kelionės aprašymą skaitė.
Jaudinantis to žmogaus gerumas, materialaus atsisakymas vardan dvasinių vertybių, pastangos be melo pragyventi skirtas gyvenimo dienas, savotiškas švytėjimas, kuris šiuolaikiniam žmogui netikėtas, sukrečiantis, verčiantis susimąstyti. O juk tiesa - esame žemėje taip trumpai, lyg turistai, kodėl negalėtumėme būti vienas kitam geri, dalintis sriuba, pinigu ir šypsena.
Žinoma, kad panašių į Jettu teko sutikti ir tam, ir kitam. Ir Vilkaviškyje, ir Lozanoje, ir Niujorke yra išmintingų ir gerų žmonių. Va kad taip imtumėme apie gėrį daugiau kalbėti.
Pasiklausai žinių, o jos - apie skandalus ir purvinus sandalus. Susirenki į draugų ratelį - vėl negalime sustoti kalbėję apie problemas, ligas, skolas.
Kaip čia išmokus - kaip Jettu - ne dūsauti dėl problemų, o dainuoti, džiaugtis.  Didioji išmintis - tokia paprasta. Bet gili, drąsi, neabejojanti.
Reikia dar kartą paskaityti Tėvą Stanislovą, Čiurlionio laiškus Sofijai ir Viktorijos Daujotytės spinduliuojuančius tekstus apie spinduliuojantį Monsinjorą Vasiliauską. Būtinai reikia.

DECOUPAGE

Beveik netikėtai mudvi su Smilte nuvažiavome pasiklausyti dekupažo priemonių naudojimo pamokėlės. Dekupažas - žavus užsiėmimas, ilgiau ar trumpiau laikęs nelaisvėje daugelio moterų širdis ir mintis (pinigines - taip pat). Kaip ir reikėjo tikėtis, po tos pamokėlės mintys apie dekupažą vėl ėmė suktis Reikėtų nuvalyti užmaršties dulkes nuo teptukų, prakrapštyti dar likusių klijų ir lakų buteliukus, gal kažkiek litų dar galima išgelbėti (net aš išdžiūčiau, jei porai metų katilinėje būčiau palikta). 
Galvoju, gal sugrąžinti tas malonias valandas su teptukais, buteliukais, paveiksliukais... Kol dar ne laikas išeiti į lauką grėbti pernykštės žolės.
Kokias mintis sugrįžtantys paukščiai atneša Jums? :)

Die Einsamkeit

Toks vienas ,,blizgus" vyrukas M iš projektų ir žurnalų sumušė žmoną, su kurią gyveno dvidešimt metų, nuskriaudė vaikus. Apie tai šiandien parašė,,portalai", naujienas pakomentavo ,,kitos žvaigždutės". Taip gražiai dainavo, taip puikiai įmitavo verslo sėkmę ir šeimyninio gyvenimo harmonija, ir še tau. Namai - be šildymo, versle - skylės, o namuose - nė lašo harmonijos. Jis gražiai dainavo (o gal šoko, nežinau), o ji, matyt, klusniai už jo ,,numerius" balsavo, ir jie taip gražiai fotografavosi. Dvidešimt metų.
Kiek trumpiau, bet gražiai fotografavosi ir kita graži moteris - vokietė Heidi Klum (nuotraukos: Seal'as ir Klum su vaikais - gatvėje, namuose, pajūry...). Prieš kelias savaites, rodos, idelia laikytos poros santykiai pasirodė besantys kitokie. Esą, idealūs jie net nebuvo, ir t.t., ir t.t.
Kiek emocijų, dramų turėjo slėptis už visuomenei skirtų vaizdelių!. Šypsena prieš objektyvą, kai siela plūsta skausmu. Vaidyba prieš publiką, prieš vaikus, prieš pačią save? Už pinigus? Sunku tuo patikėti. Greičiausiai - tai tik neviltis, silpnumas, baimė. O gal ir šventas tikėjimas ir pastangos išsaugoti santykius - sau, vaikams, ateičiai... Metų metus - prisitaikyti, nusižeminti ir būti pažeminta.
Koks sudėtingas pasaulis - ŽMOGUS. Netelpantis į jokias schemas svajonių, jausmų, logikos, inercijos, įpročių, baimių raizginys. Rodos, paprasta: išsiskirti, palikti, trenkti durimis. O realybėje - kaip giliai tas sviesto puodynėlės dugnas ir kiek daug klampios grietinės dviem mažomis pelės kojelėmis reikia sutrypti, kad tą sviestą sumuši - pagrindą, nuo kurio atsispyrusi pelytė pasistieps ir vėl pamatys saulę.
Blizgantys puslapiai fotografuos naujas poras, skaitytojai po mėnesio nė neprisimins tų suvaidintų ,,idiliškų" istorijų. Tik tų nelaimingų moterų vaikai niekada neužmirs savo motinos žeminimo. Juk vaikams tikrai nieko nereikia daugiau nei žmogiškai išdidžių, garbingų, laimingų tėvų. Banalu, bet kiek daug reiškia tie žodžiai. Kaip sunku juos suvokti taip labai, kad jie virstų apsisprendimu: nebijoti - tiesos, visuomenės, rytojaus.
Moterys mielos, niekas neturi teisės mūsų žeminti. Išdidi, savimi pasitikinti moteris - tokia žavi, velniop tą blizgėjimą prieš kitus! Vieną kartą gyvendama turi būti laiminga iš tikrųjų... :)

Einsamkeit

Die Einsamkeit ist wie ein Regen.
Sie steigt vom Meer den Abenden entgegen;
von Ebenen, die fern sind und entlegen,
geht sie zum Himmel, der sie immer hat.
Und erst vom Himmel fällt sie auf die Stadt.

Regnet hernieder in den Zwitterstunden,
wenn sich nach Morgen wenden alle Gassen
und wenn die Leiber, welche nichts gefunden,
enttäuscht und traurig von einander lassen;
und wenn die Menschen, die einander hassen,
in einem Bett zusammen schlafen müssen:

dann geht die Einsamkeit mit den Flüssen...

Rainer Maria Rilke, 21.9.1902, Paris

LIETUVA

Vieni sako:,, bėkim bėkim", kiti sako: ,,čia stovėkim", treti sako:,,dar išgerkim".
Tokią mįslę iš aukštos tribūnos  užminė Kazys Saja, pirmas kalbėjęs Nepriklausomybės dienos proga. Įminimas skaudus - Lietuva.

DIENA SU TULPIŲ PUOŠTĖMIS. ŠVENTĖ

Koks būtų žmogaus gyvenimas be simbolių, ženklų, švenčių.
Jei neapsikeistumėme ištikimybę simbolizuojančiais žiedais, ir be jų mylėtumėm, bet žiedas ant piršto -  ypatingas, mielas, svarbus ženklas.
Jei gimdami ir mirdami atsisakytumėme pašventinimo, nebūtų užginta dorai gyventi ir kilniai numirti. Bet daugumai priimtinas, reikalingas ir reikšmingas aktas - ženklas.
Jei neišgertumėme taurės šampano paskutinę metų dieną, neskaičiuotumėme paskutinių metų sekundžių, nauji metai ateitų ir be to. Bet skubame pasveikinti savo artimus, apkabinti, linkėti.
Jei šiandien niekas nepasveikintų su Moters diena, liktumėme moterimis ir nepasveikintos.
Bet nepaisydami davatkiškų ar labai jau sumodernėjusių gyvenimo filosofų grasinimo, neva sovietiška ar senamadiška, diskriminuojanti ar  inkriminuojanti yra Moters diena, Vilniaus gatvėmis mina vyrai, nešini tulpėmis. Ir iš Italijos, ir iš kitos Pavilnio gatvės pusės atskrenda šypseną nešantys sveikinimai Moters dienos proga.
Ir kalbėkit, ką norit, apie trečią lytį, apie emancipaciją, moters teisę negimdyti, rūkyti, ropštis ant karjeros kopėčių, apie vyrų teisę gimdyti (!) ir pareigą išeiti dekretinių atostogų...
Įsivaizduokite, kaip ,,toli pažangos keliu" šioje srityje ,,nuvarėme", jei p.Burneikienė, gindama lygias galimybes, žada nubausti parduotuves, siūlančias  šiandien nuolaidas moterims jų šventės proga.

Bet tie vyrai su tulpėmis - vis nauja karta - eina ir eina Moters dienos rytą. Kas jiems ta ,,burneikienių tarnyba", jei moterys ir toliau perka pūdų dažus, puošiasi žiedais ir nėriniais, skaito madų žurnalus, ,,tirpsta", pamačiusios lėliuką, saugo mokyklinius dienoraščius ir savo vaikų piešinius, per pietų pertrauką ir vakarėlius kalba apie vyrus, dešimt kartų žiūri ,,Šokoladą", gražėja nuo komplimentų, svajoja, grimzta į prisiminimus, ir dar ir dar ir dar...
Priimkime visus sveikinimus ir komplimentus išskėstomis rankomis.
BŪTI MOTERIMI BŪTI - NUOSTABU.
Apie tai vis kalbame ir tiek daug jau kalbėjome. Ir tiek daug dar kalbėsime. Ir vaikai, ir mada, ir knygos, ir darbas, ir namų rūpestėliai, ir meilė, ir tomografija, ir plaukų dažai - čia vis apie TAI. Visa tai - spalvotas moters pasaulis.
Žinom, kad esam gražios, protingos, reikalingos ir geidžiamos. Bet kai sekmadienio rytą, dar neprabudus, tau šnabžda tai į ausį... To labai reikia, tiesa?

Mėgaujuos sau nuostabios ,,moteriškos"   Elisabeth Gilbert  knygos VALGYK. MELSKIS. MYLĖK tęsiniu (labai mėgaujuos), ir plačia šypsena pasitinku man šį pavasarį pražydusių tulpių puokštę.
Koks būtų žmogaus gyvenimas be simbolių, ženklų, švenčių...

ąžuolinis stalas

Tas ąžuolinis stalas, lydimas geros Mariaus energijos (tiek širdies į tą stalą įdėjo) ir mano džiaugsmo (nerimavau, kaip atrodys ,,galutinis vaizdelis") iškeliavo į naujus mielų žmonių namus. Į trijų žmonių namus, nes prieš porą savaičių  naujuose namuose ,,atsirado" naujagimis - mažoji  Austėja. 

Tikiuosi, kad visa jauna šeima džiaugsis tuo vienetiniu stalu, prie jo prisės ramią valandėlę puodeliui arbatos, o ir taurei vyno...

Jei žmogiškoji energija gali būti išsaugota ir perduodama daiktais (nuoširdžiomis pastangomis, rankų prisilietimu), tai stalu virtęs ąžuolo šmotas turėtų ilgai ilgai skleisti šilumą, taip labai Marius stengėsi, glostė, žiūrėjo iš arti ir iš toli, vėl glostė, galvojo ir stengėsi. Didžiuojuos juo. Ir labai džiaugiuosi.

,,Vienetiniams užsakovams" - vienetinis ir stalas.

Šalta žiema šalin eina

Šalta žiema šalin aina .                             
Pavasaralis ataina.                       
Šėmi jauteliai bauboja, .                           
Avinėliai arcavoja.
Pasijungsiu šėmus jaučius,
Aisiu artų malynėlia. 
Sėsiu kviečius ir rugelius,.
A pasėjis – apakėsiu

Tokia daina kviečiu visus prisijungti prie  Užgavėnių šventės Pavilnyje. Bendruomenė - su draugais, vaikais, blynų puodais - renkasi Vandens - Grūdų gatvių sankirtoje 17.30 val.
Mūsu linksma Paeglinės ir Co draugija, pasidabinusi kaukėmis, dainuodama ir barškindama būgnais, susitinka prie p.Genės (Kornelijaus) namo 17.20 val. Iš čia gražiu būriu trauksime pro Violetos ir Mariaus kiemą, ir jie prisijungs, pasisodinę vaikus į rogutes.
Taigi paaugome, šiemet garsiau dainuosime ir smarkiau trypsime, prisijungsime prie Pavilnio bendruomenės šventės - pasižmonėsime, pasimokysime, save parodysime :). Mes gi neprasti: mūsų vaikai gražūs, mūsų blynai skanūs, mūsų vyrai rogučių traukimo lenktynėse turi patirties, o  burokeliai gražiai dažo mūsų skuostus - RYT  BŪTINAI TRAUKIME  VISI DRAUGE Į UŽGAVĖNIŲ ŠVENTĘ!
Rodos, netruks liaudiškos muzikos, tradicinių žaidimų. Sako, dalyvaus raiteliai su žirgais.
Šalta žiema šalin eina...

Džiazas

Kai vasario  saulė bent kiek labiau išsišiepia, nors ir labai dar pikti jos dantys, bet pro madingą lapės kailio kepurė pasigirsta nedrąsūs čia žiemojančių paukštelių balseliai.
Jei dar geriau paklausai, išgirsti, kad šiemet - Birštono džiazo festivalio metai. Gi jis rengiamas kas antri metai, taigi, lyginiais metais. Šiemet - paskutinę kovo dieną ir pirmomis balandžio dienomis.
Kas buvo bent kartą, tegu tai bus priminimas, kad laikas rezervuoti bilietus ir vietas viešbutyje, nes vakariniai pasisėdėjimai ,,savų" kompanijoje su džiazu ir vynu daugumai - labai  svarbi to gražaus savaitgalio Birštone dalis.
Kas nebuvo nė karto, tegu tai bus kvietimas į Birštoną, į džiazą. Tai renginys ,,su cinkeliu". Ten neatvažiuoja ponai ir ponios, kuriems tik kostiumus parodyti rūpi. Ten atvažiuoja tie, kurie moka juoktis, džiaugtis džiazu, vynu ir draugais.
Mes pasirinkome penktadienio koncerta. Bilietus galima rezervuoti telefonu ar elektroniniu laišku. Apmokėti galima internetu, o bilietus atsiimsite kasoje prieš koncertą. Labai paprasta.
Šiandien penktadienis.  Šviečia saulė. Turbūt ir jums norisi paukščių ir trimitų.

tie metai

Prieš dvidešimt ketveris metus šv. Jokūbo ligoninėje gimė Tadas. Buvo įvyniotas į geltonus vystyklus, pramiegojo pirmuosius maitinimus, antrą dieną man nusišypsojo, parodydamas skruostuose duobutes.  Prisemenu nuostabiai dirbusias akušeres ir gydytojas: vaikų tuomet gimė daug - vienas po kito, mamytės laukė eilėje, kada užsiropšti ant gimdymo stalo.
Prisimenu tą ligoninę: priimamąjį, gimdymo patalpas, dideles kvarcu kvepiančias palatas, kuriose gulėjo daug daug mamyčių, plepėdamos apie šį bei tą, laukdamos maitinimų, kai trumpam bus įnešti jų klykiantys vaikeliukai, nerimaudamos, ar yra kojytės ir rankytės, ir visas standartines septynias ligoninėje po gimdymo praleistas dienas tų rankyčių ir kojyčių taip ir nepamačiusios. Dabar taip keista.
Bet dabar keista ir matyti šv.Jokūbo ligoninės nuotraukas internetiniame puslapyje apie apleistus pastatus . Kelis kartus žiūrėjau tas nuotraukas, galvodama, kiek įvairių emocijų, nuotaikų, jausmų, skausmų ir džiaugsmų regėjo tos ligoninės liekanos. Amžiams.
Metai be sentimentų suka ratus.
To mažo leliuko jau nėra.   Mažas berniukas Tadas tiesiog akyse virtu dideliu Tadu, dabar sėkmingai bebaigiančiu studijas.
Jis jau seniai puikiai miega naktimis. Ir be mamos gali pavalgyti ir pasilinksminti.
Kiekvienas vaikas - didelė spalvota jo mamos istorija. Tiek daug detalių, kurių vaikai ne visada mėgsta klausytis, jiems dažniausiai rūpi ateitis ateitis ateitis... Mamos prisiminimai turbūt atrodo kažkokie netikri - buvę nebuvę. Argi mama galėjo būti kažkada tikrai būti tokia jauna... Mamos jaunystė - kaip kultūrinis filmukas per antrąjį televizijos kanalą: gerai, kad rodo, bet jaunimo žiūrimas viena akimi, kita akimi vis orientuojantys į rytojų. Atrodo, tokia yra prigimtis: jauno žmogaus ateitis - ilgas viliojantis kelias, kuriame visko bus. O svajonių - dar daugiau, tūkstantį kartų daugiau nei tilptų vieno žmogaus gyvenime. Ir tik gyvenimo viduryje supranti, kad svajonės vis labiau dūžta į realybę, kad uodegėlė - praeitis - vis ilgėja. Atsisuki: ji tokia svarbi, tokia graži. Ji - daug svarbesnė negu ateitis.
Vakare eisime vakarieniauti tado gimtadienio proga. Pasistengsiu negyventi praeityje, prisiminimuose, kokia sentimentali ta dvidešimt ketverių metų istorija man šiandien beatrodytų.
Gražiausias laikas - ČIA ir DABAR.

Užgavėnių kaukės

prognozės pildosi - šaltis negailestingai spaudžia. žinoma, penktadienio renginys etno centre atšaukiamas dėl šalčio. tuo metu kepsime pyragus, gersime arbatą ir skaitysime žiemai atidėtas knygas. dabar, matyt, tas skaitymo ir jaukaus tupėjimo namuose laikas atėjo. 

kaukių gaminimas nukeltas į septynioliktą dieną. kitų laisvų dienų organizatoriai jau neturi.

aš galvoju, kad mums visai tiktų. šešiolikta diena - išeiginė. septyniolikta - penktadienis po išeiginės -  nei šiokia, nei tokia... gal tinka kaukėms gaminti?

iki pirmadienio kaukės džiūtų etno centre, pirmadienį vakare ,,ant smūgio" vaikai jas nudažo (vaikai visada piešia ,,ant smūgio"), o antradienį jau kepam blynus ir varom žiemą Gamtininkų centre?

šalčių tai tikrai nebus, beliks išvyti iš kiemo Lašininį su pūgomis ir vėjais ir smagiai sudeginti Morę.

tai  susitinkame po Nepriklausomybės dienos Pamėnkalnio gatvėje su lipalu ir pėvele gaminti Užgavėnių kaukių?  

pusė stiklinės vilties

Turbūt pažįstama situacija, kai lentynoje nerandate brangios, labai reikalingos knygos, kurią žadėjote dar kartą skaityti, pavartyti. Atsimeni, kad KAŽKAM paskolinai, bet KAM??? Anksčiau taip dar atsitikdavo su CD, kol muzika MP TRYS formatu dar nebuvo ,,sulipusi" į telefonus ir kompiuterius. Taip esu netekusi labai man brangių Phil Collins kompaktų, man kadais su meile dovanotų...
Jau keleri metai, kai užsirašau viską, ką, kada ir kam skolinu. Pasirodo, kartais neužsirašau.
Nelaimė atsitiko su Viktorijos Daujotytės monografija apie Kazimierą Vasiliauską.  Atminties užtemimas. Pastaraisiais metais labai apdairiai perku knygas - tik tas, kurias tikrai noriu turėti. Apdulkėjusių knygų kalnai seniai nustojo būti apsiskaičiusio, įdomaus žmogaus liudytojų. Nekaupiu knygų - be gailesčio atiduodu, dovanoju tas, kurių antrą kartą skaityti gyvenimo laiko tikrai neužteks. Knygų atsirado įvairių, tame tarpe vis dažniau pasitaiko bet kokių (kartais jos pavadintos ,,projektais"), net neredaguotų, dideliu šriftu su kalbos klaidomis išspausdintų, kartais - Kinijoje (pvz., kai kurios pasakų knygos vaikams. Turbūt matėte tokias knygas. Net nepradėjęs skaityti jauti, kad ta knyga turi kitokią kitokią  ,,aurą", primenančią netikro aukso dantis arba ADIBAS sportbačius).
Bet spausdinama ir labai labai daug puikios literatūros. Jokio bado šioje srityje nėra. Net sunku rinktis. Iš knygų mugės, nori nenori, grįžti  pilnais krepšiais. Iš tų pirkinių ,,prasišviečia" kelios - PAČIOS PAČIOS.
Tokie - išskirtiniai - yra  V.Daujotytės tekstai. Kai ištrokšti išminties, logikos, ramybės, talpaus žodžio - imk Daujotytės tekstą į rankas. Knyga apie Kazimierą Vasiliauską - viena brangiausių, kurias nusipirkau per pastaruosius metus. Ji tikrai man labai reikalinga ,,turėjimui".
Prisimenu tą akimirką, kaip siūlau tą knygą k a ž k a m: imk, tikrai nesigailėsi, labai daug meilės, šilumos tame tekste, tuose prisiminimuose. Puiki knyga.
Bėda - nepamenu, kam aš ją įsiūliau... GAL DAR PRISMINSIU. Nes labai jau gerai atsimenu tą momentą. Gi būna, kad ima ir prašviesėja, ,,atkrenta". Tai , be abejonės, buvo man brangus žmogus. Kitam nebūčiau tokios gražios knygos iš lentynos traukusi.
O tuo tarpu labai prašau apsidairyti, gal ant tavo stalelio ,,nusėdo" mano Vasiliauskas - sėdi baltais plaukais ir labai nori namo:).
Gyvenimiška patirtis šėtoniškai tyčiojasi iš mano vilties: gi žinome, kad TAIP NEBŪNA. Deja, knygos turi savybę negrįžti. Tos - reikalingosios ypač... Kurias skolini ,,be raštelio" patiems patiems brangiausiems.
Tik gal šįkart bus kitaip?
Taip apsidžiaugčiau, jei pradingėlė knyga atsirastų ir pasirodytų, kad vilties stiklinė ,,pusiau pilna".

vitražas

Smiltė pastebėjo:  ,, kai šalta, vanduo būna sustiręs kaip ledas".

Žiūrėdama įspūdingą ,,Vilniaus baleto"  atliekamą tango: ,,atrodo, kad ji visada nori nuo jo pabėgti".

 Tegu jūsų akys pamato tūkstančius gražių smulkmenų.

Iš jų susideda nuostabūs kasdienybės vitražai.

Diena labai sparčiai ilgėja

Ar pajutote, kad diena jau pusvalandžiu pailgėjo? Ar prisimenate, kaip smagiai pernai gaminome Užgavėnių kaukes etno centre, o paskui Morę gąsdinome ir Gamtininkų centre deginome? Žiema taip išsigando, kad šiemet visai nebegrįžo.
Žinia siunčiama Jums štai kokia: šiemet vėl gaminsime kaukes.
Mūsų pulkui aš rezervavau vieną penktadienį - vasario 3  dieną. Tai reiškia, kad yra laiko susiplanuoti, o kai pasigaminsime, užteks laiko kaukę išdžiovinti ir nudažyti.
Kaukės gaminimas - ilgas, truputį varginantis, bet labai smagus darbas (tiksliau - laisvalaikio ir bendravimo su vaikais, draugais ir etnotradicija būdas). Kviečiu jungtis.
Grupė  - 25 žmonės, tai mūsų ir turi būti lygiai tiek (kad visos ,,vietos"būtų užimtos, ir kad ,,tarp savų" gerai jaustumėmės).
Galima pasikviesti smagių draugų, atsivesti vaikus, vyrus, - visus, kurie tokiam užsiėmimui ,,tinkami".
Tik negalvokite, kad tai tik edukacinė veikla mažiems vaikams. Tai nuostabi kūrybinė veikla ir mamoms, ir tėčiams, ir dideliems vaikams, o taip pat ir močiutėms, auklėms ir jų draugėms :)
Maži vaikeliai gali ,,neišlaikyti". Bet kantrieji galėtų bandyti gaminti vieną bendrą kaukę su mama ar tėčiu.
 Vienai kaukei gaminti reikia turėti 5 Lt  bei atsinešti PVA klijų (1 litrą) . Detales aptartumėme vėliau.
Užsiėmimas prasideda pusiaudienį, ir taip - iki gero pavakario, taigi tą dieną - jokių darbų:)
Dabar registruojamės:
1. Dalia Ivanauskaitė
2. Smiltė Sabalytė
3.
4.
5.
6.
7.

emigracija

Šventės dienos prabėgo greitai. Bandžiau įsivaizduoti, kiek liūdesio, išsiskyrimo ašarų, ilgesio, nerimo dėl ateities vėl susikaupė po Lietuvos padange. Beveik kiekviena šeima palydėjo savo emigrantus, kurių dauguma  buvo grįžę Kalėdoms.
Sekmadienį buvo kilusi mintis savo akimis pamatyti oro uosto laukimo salę. Kažkas neseniai pasakojo tą kraupų įspūdį - ne į kurortą ir ne su slidėmis mūsų broliai išskrenda. Pabijojau. labai jau asmeniškai smenga į širdį emigracijos tema.
Ir mano brolis - ne su slidėmis. Ir brolienė be slidžių, tik su vaistų krepšiuku, nes reikėjo išbučiuoti savo vaiką ir uždaryti duris, palikus mergaitę čia ilgiems mėnesiams. Beveik visi vaikai jos klasėje kas vakarą sėda prie vakarienės stalo be tėvo arba be mamos. Dažnai - be abiejų.
Ir nekepa dukros su mama vakare žagarėlių, taip kad mes šįvakar. Ir skyp'u atsiųstas ,,labanaktis" - be mamos rankos prisilietimo. Ir rytoj, ir po mėnesio.
Tiek daug minčių - įvairių. Visos jos nelinksmos. Žiema - šalti ir gūdūs vieniši vakarai - dar prieš akis. Tūkstančiams žmonių.
Ilgesys. Ilgesys. Ilgesys...
Velykos dar taip toli.