pusė stiklinės vilties

Turbūt pažįstama situacija, kai lentynoje nerandate brangios, labai reikalingos knygos, kurią žadėjote dar kartą skaityti, pavartyti. Atsimeni, kad KAŽKAM paskolinai, bet KAM??? Anksčiau taip dar atsitikdavo su CD, kol muzika MP TRYS formatu dar nebuvo ,,sulipusi" į telefonus ir kompiuterius. Taip esu netekusi labai man brangių Phil Collins kompaktų, man kadais su meile dovanotų...
Jau keleri metai, kai užsirašau viską, ką, kada ir kam skolinu. Pasirodo, kartais neužsirašau.
Nelaimė atsitiko su Viktorijos Daujotytės monografija apie Kazimierą Vasiliauską.  Atminties užtemimas. Pastaraisiais metais labai apdairiai perku knygas - tik tas, kurias tikrai noriu turėti. Apdulkėjusių knygų kalnai seniai nustojo būti apsiskaičiusio, įdomaus žmogaus liudytojų. Nekaupiu knygų - be gailesčio atiduodu, dovanoju tas, kurių antrą kartą skaityti gyvenimo laiko tikrai neužteks. Knygų atsirado įvairių, tame tarpe vis dažniau pasitaiko bet kokių (kartais jos pavadintos ,,projektais"), net neredaguotų, dideliu šriftu su kalbos klaidomis išspausdintų, kartais - Kinijoje (pvz., kai kurios pasakų knygos vaikams. Turbūt matėte tokias knygas. Net nepradėjęs skaityti jauti, kad ta knyga turi kitokią kitokią  ,,aurą", primenančią netikro aukso dantis arba ADIBAS sportbačius).
Bet spausdinama ir labai labai daug puikios literatūros. Jokio bado šioje srityje nėra. Net sunku rinktis. Iš knygų mugės, nori nenori, grįžti  pilnais krepšiais. Iš tų pirkinių ,,prasišviečia" kelios - PAČIOS PAČIOS.
Tokie - išskirtiniai - yra  V.Daujotytės tekstai. Kai ištrokšti išminties, logikos, ramybės, talpaus žodžio - imk Daujotytės tekstą į rankas. Knyga apie Kazimierą Vasiliauską - viena brangiausių, kurias nusipirkau per pastaruosius metus. Ji tikrai man labai reikalinga ,,turėjimui".
Prisimenu tą akimirką, kaip siūlau tą knygą k a ž k a m: imk, tikrai nesigailėsi, labai daug meilės, šilumos tame tekste, tuose prisiminimuose. Puiki knyga.
Bėda - nepamenu, kam aš ją įsiūliau... GAL DAR PRISMINSIU. Nes labai jau gerai atsimenu tą momentą. Gi būna, kad ima ir prašviesėja, ,,atkrenta". Tai , be abejonės, buvo man brangus žmogus. Kitam nebūčiau tokios gražios knygos iš lentynos traukusi.
O tuo tarpu labai prašau apsidairyti, gal ant tavo stalelio ,,nusėdo" mano Vasiliauskas - sėdi baltais plaukais ir labai nori namo:).
Gyvenimiška patirtis šėtoniškai tyčiojasi iš mano vilties: gi žinome, kad TAIP NEBŪNA. Deja, knygos turi savybę negrįžti. Tos - reikalingosios ypač... Kurias skolini ,,be raštelio" patiems patiems brangiausiems.
Tik gal šįkart bus kitaip?
Taip apsidžiaugčiau, jei pradingėlė knyga atsirastų ir pasirodytų, kad vilties stiklinė ,,pusiau pilna".