Šventės dienos prabėgo greitai. Bandžiau įsivaizduoti, kiek liūdesio, išsiskyrimo ašarų, ilgesio, nerimo dėl ateities vėl susikaupė po Lietuvos padange. Beveik kiekviena šeima palydėjo savo emigrantus, kurių dauguma buvo grįžę Kalėdoms. Sekmadienį buvo kilusi mintis savo akimis pamatyti oro uosto laukimo salę. Kažkas neseniai pasakojo tą kraupų įspūdį - ne į kurortą ir ne su slidėmis mūsų broliai išskrenda. Pabijojau. labai jau asmeniškai smenga į širdį emigracijos tema.
Ir mano brolis - ne su slidėmis. Ir brolienė be slidžių, tik su vaistų krepšiuku, nes reikėjo išbučiuoti savo vaiką ir uždaryti duris, palikus mergaitę čia ilgiems mėnesiams. Beveik visi vaikai jos klasėje kas vakarą sėda prie vakarienės stalo be tėvo arba be mamos. Dažnai - be abiejų.
Ir nekepa dukros su mama vakare žagarėlių, taip kad mes šįvakar. Ir skyp'u atsiųstas ,,labanaktis" - be mamos rankos prisilietimo. Ir rytoj, ir po mėnesio.
Tiek daug minčių - įvairių. Visos jos nelinksmos. Žiema - šalti ir gūdūs vieniši vakarai - dar prieš akis. Tūkstančiams žmonių.
Ilgesys. Ilgesys. Ilgesys...
Velykos dar taip toli.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą