penktadienį, nors dar nebuvo pavasario saulės, kilo poreikis išvalyti langus. nesvarbu, kad vėjuota, kad lašnojo, kad vos du laipsniai perkopė nulį. pavasaris pro švarų langą matosi šimtą kartų geriau.šeštadienį į žaliąjį inkilą atskrido varnėnas, ir negali, žmogau, akių atitraukti - gi valo jis tą inkilą: įlenda ir vėl išlenda su šapu snape. ir vėl - įlenda, išneša kitą šiukšlę. vėl - į inkilą, ir atgal, tik su šiukšle snape.
per mažai stebiu gamtą, nevaikštau po mišką, o kai tokią ,,intelektualią" gamtą netyčia pro švarų namų langą pastebiu, pasijuntu kaip paukštis.
ir kaip kitaip paaiškinsi vidinį poreikį valyti langus - būtent tada, kai varnėnas kuopia savo žalius namus.
žmogaus protėviai kažkada buvo paukščiais. ne kitaip.
protėvių - paukščių atmintis gyvena žmogaus sieloje.
todėl vis dar jaučiame turėtus sparnus, kaip karo veteranas kad jaučia koją, kurios mūšyje neteko.
menki būtumėm, nepažinę paukščio sparnų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą