Žmogus iš Indijos

Perskaičiau nuoširdų Karolinos Jokubaitytės kelionės po Indiją įspūdžių fragmentą. Ne apie architektūrą ir ne apie jogus, o apie Jettu, rusiškai kalbantį gidą , jauną indą, kurio gyvenimo filosofija, lyg kažkokios tolimos žvaigždės šviesa, su Karolina parskrido ir šildo. Juk energijos tvermės dėsnis apie tai ir kalba, tiesa?  Energija iš niekur neatsiranda ir  niekur nepradingsta. Karolina parvežė po vieną to žmogaus sielos spindulį visiems, kurie jos kelionės aprašymą skaitė.
Jaudinantis to žmogaus gerumas, materialaus atsisakymas vardan dvasinių vertybių, pastangos be melo pragyventi skirtas gyvenimo dienas, savotiškas švytėjimas, kuris šiuolaikiniam žmogui netikėtas, sukrečiantis, verčiantis susimąstyti. O juk tiesa - esame žemėje taip trumpai, lyg turistai, kodėl negalėtumėme būti vienas kitam geri, dalintis sriuba, pinigu ir šypsena.
Žinoma, kad panašių į Jettu teko sutikti ir tam, ir kitam. Ir Vilkaviškyje, ir Lozanoje, ir Niujorke yra išmintingų ir gerų žmonių. Va kad taip imtumėme apie gėrį daugiau kalbėti.
Pasiklausai žinių, o jos - apie skandalus ir purvinus sandalus. Susirenki į draugų ratelį - vėl negalime sustoti kalbėję apie problemas, ligas, skolas.
Kaip čia išmokus - kaip Jettu - ne dūsauti dėl problemų, o dainuoti, džiaugtis.  Didioji išmintis - tokia paprasta. Bet gili, drąsi, neabejojanti.
Reikia dar kartą paskaityti Tėvą Stanislovą, Čiurlionio laiškus Sofijai ir Viktorijos Daujotytės spinduliuojuančius tekstus apie spinduliuojantį Monsinjorą Vasiliauską. Būtinai reikia.