I. Taip atsitiko, kad nuvingiavo mano kelelis prieš porą savaičių į tokią kelis km nuo Vilniaus centro nutolusią mokyklą. Konkrečiau - į mokytojų kambarį, kuriame žmonių mačiau daug - įėjo ir išėjo, vėl įėjo. Bet tiek mažai jų buvo panašūs į MOKYTOJUS. Tiksliau, didžioji dauguma buvo liūdnai nepanašūs: viena persona juodais rūbais ir juodu žvilgsniu sėdėjo susigūžusi prie nedidelio stalelio, nugara į kitus, kartkartėmis piktai atsisukdama, kad susiraukusi apžiūrėtų, kas vyksta už nugaros; pora labai jau pagyvenusių susiraukusių ,,damų", bediskutuodamos apie faršą, įlėkė su ,,klioškelnėmis" , matyt, atsilošusiais aukštakulniais bandydamos pritapti prie savo paauglių auklėtinių. Jos buvo labai pasidažiusios, apkirptos ir ,,paveltos", nes ,,atlėkė" į visuotinį moterų susirinkimą. Ir labai jau susiraukusios, tuo, tiesą sakant, primindamos porą tokio paties amžiaus ir išvaizdos mokytojų iš mūsų mokyklos, kurių kantrybės ir tolerancijos aplinkai likučiai buvo jau seniai išsekė. Tik pasitikėjimas savimi ir susireikšminimas - atvirkščiai. Šitų dviejų susiraukusių ,,tamstų mokytojų" iš karto ėmiau bijoti.
Būrelis ,,jaunųjų mokytojų" (iš tikrųjų - dažnai nenusakomo amžiaus, nes iš esmės dešimtmečiais tokios ,,tamstos mokytojos" nesikeičia - nei plaukų spalva nei kirpimas, nei drabužiai, nei batai, o baisiausia - plytinės išraiškos veidelis ir plytos gyvybę spinduliuojančios akys...). Jos (kelios jų ar visos, jau nežinau...), nuoširdžiai atsirėmusios ant minkštasuolių, kiekviena iš atskiro ,,savo" kavos maišelio įsidėjusios kavos, kramtė valgė kažkokias ,,bulkas" , įvyniotas į polietileninį maišelį. Lėkštelių idėja toms mokytojoms, matyt, svetima. Kyla įtarimas, kad namuose, kai niekas nemato, visa šeima valgo tiesiog iš ,,maximos" maišo. Kam čia vargintis.
Žmogumi būti sunku.
Visa atmosfera, tarpusavio bendravimas (tiksliau, nebendravimas), intelektu nedvelkiantis mokytojų kambario oras buvo toks slegiantis... Lyg stovėtum nuogas mėsos turguje, o labai jau paprasto sukirpimo mėsos iškapotojos be gėdos, nenuleisdamos akių, tylėdamos apžiūrinėtų smerkiančia išraiška, skaičiuodamos kiekvieną kūno spuogą.
Tai dėl tokio vaizdo ir dėl tos realybės būti mokytoju - joks prestižas. Žinoma, kad ir toje mokykloje yra MOKYTOJŲ, bet didžioji dalis - vargšeliai kažkokie. Turbūt tie (arba tokie) ir landžiojo keliais po palapines prie seimo, taip dėl pinigo streikuodami prieš kelis metus. Kas turi atsitikti su MOKYTOJU kad jis, užsitempęs turgininko kelnes, ropotų prie seimo po palapines?
Tyliai ant kėdės per pertrauką prisėdęs visai kitokių akių vyras, prisistatęs kaip lituanistas, neklaustas pratarė, kad nelengva mokykloje. ,,Ne dėl dėstomo dalyko, juk suprantate"...
Žmogumi būti sunku?
II. Vaikų ir jaunimo centro šokių kolektyvas UGNELĖ surengė kalėdinį koncertą. Šįkart tik mažieji šokėjai - nuo trejų metukų. Kaip visada, mamos, tėveliai ir seneliai, taipogi broliai ir sesės, norėję pamatyti savo ,,nykštuko" šokį, turėjo sumokėti po dešimtinę (pernai už vieną labai, na jau labai netikusį koncertą nepasikuklino paimti po dvidešimt). Šiemet pigu. Ir buvo pigu iki galo. Mažųjų koncertą ,,įrėminusi" RESPUBLIKINIO VAIKŲ IR JAUNIMO CENTRO(!) Dramos studija - vyresniųjų klasių merginos - sklaidėsi po sceną be dramos, minties ir estetikos, o kai jau prasižiojo pristatyti kūrinius ar šokių vadovus, tai aišku, kad ne tik apie tartį, scenos kalbą, bet ir apie kalbos kultūrą ir kirčiavimą dar niekada negirdėjo. Įdomu, kas tuos vaikus dramos moko. Ir kas juos moko gimtosios kalbos.Panašu, kad jie tik ,,lanko mokyklą" ir ,,lanko dramos studiją".
O pagrindiniai šventės dalyviai - mažiukai - stengėsi, kiek galėjo - sukosi, kilojo kojas, lenkėsi publikai ir nuo scenos taip norėjo pamojuoti tėčiui, sesei, močiutei. Tie pirmieji vaiko koncertai kiekvienai šeimai labai gražūs ir svarbūs, todėl ir einame į juos ,,urmu", kiek bilietai bekainuotų. Ko tikisi vaikai, atėję i Kalėdų koncertą? Koks netikėtumas! Kaip nelaukta! Ogi susitikimo su Kalėdų Seneliu ir dovanų. Bet Kalėdų Senelis per savo ,,advokatą": perdavė laišką, kad neatvyks. BUSINESMANAS užimtas. Busy. Kaip koks tikras verslininkas (skaičiau, kad ir Antonovas prieš kelias dienas į Vilnių buvo atsiuntęs savo advokatus). Laiškas - kiekvienam vaikeliui atskirai. Visoms susitikimo šalims, taip sakant. Tame laiške taip pat informavo, kad vaiko Kalėdų dovana ,,vėluoja".
Ta dovana, kaip mūsų ,,verslo" ir ,,projektų" viešpatavimo laikais įprasta , - ,,labai vertinga" - šokių kolektyvo UGNELĖ kalendorius su šokėjų nuotraukomis. (Tikrai, ir mes, suaugę, prieš Kalėdas namo atsinešame tokių ,,vertingų verslo dovanų". O kalendoriai - tikrai vertinga dovana. Ypač, kai ją gauni ,,vėliau". Ir trimečiui, ir penkiamečiui, ir aštuonerių metų vaikui. Jie apie kalendorių ir svajoja. Jei ta ,,vertinga dovana" dar iki Užgavėnių nepapuls su malkomis į katilą, tai po kelerių metų, kai tas trimetis pažins skaičius (penkiametis - po dviejų metų), galės pasižiūrėti, kokią savaitės dieną buvo jo gimtadienis 2012-aisiais metais. Žinoma, jei jo gimimo diena teisingai įrašyta. Nes štai mano vaiko gimtadienis visai ne tą dieną. Keliomis dienomis anksčiau. Nedidelis skirtumas! Kaip ir su verslo dovana (atsiprašau, Kalėdų dovana) vaikui - ,,truputį vėliau", pvz., per Užgavėnes. Nedidelis skirtumas.
O tuo tarpu vaikučiai namo eis ne tuščiomis rankomis. Gavo elektroninę tos dovanos versiją - kalendorius adobe reader formatu, kiekvienam įrašytas į kompiuterinį diskelį. Puikus sprendimas! Pareis toks ,,šiuolaikinis nykštukas" namo (tiksliau, pakeliui jis užmigs, todėl namo jį, nusvirusia galva, parneš, o jis ,,įsimes CD į savo PC" ir pasidžiaugs puikiu kalendoriumi. Ir visus metus naudosis. Net dvejus, nes tai dviejų metų kalendorius (kitąmet UGNELĖS šokėjai taip pat dar galės per Kalėdas gauti. Turbūt atspausdins iki to laiko). Juk tokio amžiaus vaikai be kalendoriaus - kaip be rankų. Ir adobe reader versija labai vertinga, nes turbūt būna tokių PC, kuriuose kalendoriaus nėra. Sprendžiant iš to, kad sąskaitą už vaiko lankomą būrelį elektroniniu laišku iš LVJC gaunu tiksliai mėnesio pradžioje, įtariu, kad bent kalendoriaus adobe reader versija, matyt, jų kompiuteriuose yra. Ir kad jie kalendoriumi naudojasi.
O ir tą CD ,,nykštukai ir kirmėliukai" gavo ne kaip dovaną - sveikinimą Šv.Kalėdų išvakarėse (nėra laiko, o ir kyrybinių jėgų gaila tokiems ,,niekams" kaip dėmesys žmogeliui - mažajam jaunimo centro ,,klientui"). Tuos CD išsižiojusiems, tėčių, mamų ir senelių minioje susispietusiems ir dovanų laukiantiems vaikeliams tiesiog išdalino pagal sąrašą prie rūbinės.
Mums besistumdant po ankštą rūbinę tarp pėdkelnių ir žieminių batų, pro mamas ir vaikus, tėčius ir brolius į rūbinę įpuolė viena močiutė su dviem parduotuvės maišais, ir vieno šokių kolektyvo vaikai iš to maišo gavo po spalvotą saldainių maišelį. Tų vaikų taip pat niekas nesveikino. Ir jis netapo dovana, nes dovanas - dovanoja. Jis liko kartoniniu saldainių paku, išdalintu paskubom, be nė vieno sveikinimo žodžio, kitų kolektyvų nykštukams ištįsusiais veidais palydint į ,,kitų mamų" rankinę įslystantį saldainių maišelį ,,kitam vaikui". Pinigai surinkti, saldainiai išdalinti. Pliusas. To kolektyvo mamoms ir močiutėms - didesnis pliusas. Žinoma, į rinkinius gudriai sukištų saldainių dauguma vaikų nė nevalgo. Saldainiai mūsų vaikams - jokia naujiena. Bet tas maišelis galėjo tapti puikia dovanėle, tik ne priprakaituotoje rūbinėje, o iš taip laukto ,,tikro" Kalėdų Senelio maišo, palydėta sveikinimu, rankos paspaudimu.
Beje, namuose ,,įmetėme tą CD į savo PC". O nuotraukose - UGNELĖS absolventai. Tiesa, vienoje nuotraukoje matyti ir viena maža šokėjėlė, kai už rankos palydi didžiuosius, kurie pavasarį sušoko paskutinį šokį.
Žinoma, mažieji - nelabai tinka į fotomodelius, ir nykštukų kepurės ant šono, o scenoje jie krapštinėja kokį raištelį, netinka jie į kalendorių. Bet mano penkerių metų dukra viltingai peržiūrėjo adobe reader versiją iki paskutinio gruodžio lapo, vis kartodama, kad mažųjų nuotraukos ,,dar bus". Tik nebuvo.
Gal jūsų firmoje atliko kokių ,,verslo dovanų''? Pvz., žiebtuvėlių, raktų pakabukų? Juos galima būtų padovanoti UGNELĖS trimečiams ir penkiamečiams. Nerūko? Bet gi skaičių ir savaitės dienų (kaip ir tų mokyklą bebaigiančių UGNELĖS šokėjų) jie irgi nepažįsta.
Kaip ir į turgų daržovių pirkti nevaikšto. Bet praėjusiais mokslo metais jiems buvo padovanoti (tikrąja prasme - kiekvienam asmeniškai ir scenoje)... drobiniai maišai. Ilgis su rankena - beveik vaiko ūgio.
Norėčiau pamatyti tą žmogų, kuriam kilo dovanos idėja - MAIŠAS. O gal turite tuščios taros ar tuščių maišų (kartais batai, žaislai, suvenyrai, papuošalai įpakuojami į labai gražius maišelius), tai neišmeskite. Tušti maišeliai gali būti dovana vaikui nuo Lietuvos Vaikų ir jaunimo centro..
Parėjome po ,, Kalėdų šventės'' namo - nepasveikinti ir nepasveikinę (mūsų šokių kolektyvo aktyviosios mamos, pasišovusios pasirūpinti dovana šokių vadovėms, tą vokelį ispaudė, matyt, kažkur tarpdury. O tarėmės apie DOVANĄ, norėjome padėkoti savo kantrioms, žavioms, labai rūpestingoms ir atsidavusioms vadovėms, vaikai norėjo palinkėti gražių Švenčių. Ir atsisveikinti su draugais ir vadovėmis prieš žiemos atostogas būtų mandagu. Bet nebuvo.
Buvo K. Manote Karnavalas? Ne. Buvo Komercija, prasidedanti didžiąja K raide. Joje nuskendo ir karnavalas, ir Kalėdų Seneliui rašytas vaiko laiškas, o ir vaiko raidos tarpsnių psichologija, ir kūrybinė fantazija, ir profesinė etika. Turbūt ir gėdos jausmas nuskendo.
Žmogumi būti sunku. Rodos, vis sunkiau.
III. Mūsų gatvėje gyvena toks keistas žmogelis. Pasirodo, jis yra Švietimo ministerijos ,,specialistas". Bailus, tylus, intelektu netrykštantis, švelniai tariant. Ir jei aš čia įdėčiau jo viena proga (nesusijusia su švietimu) parašytą trumpą elektroninį laiškelį, tai visi šie Lietuvos švietimo sistemą atspindintys ,,perlai" susilietų į vieną ,,vėrinį". Nei logikos, nei stiliaus, tik klaidos, rašybos klaidos klaidos... Jis pats - klaida.
Kai toks švietimas, tai tokia ir širdžių šviesa...
AR PRIEŠ ŠV.KALĖDAS PAKAKS VILTIES?
O GAL VIEN VILTIES TOLI GRAŽU NEPAKANKA???
Kol ,,liejau širdį", į elektroninių laiškų dėžutę - kaip graži dovana - įkrito BERNARDINAI.LT dovana - Advento mintis:
Kiekviena Dievo dovana yra kartu ir išbandymas. Taip pat ir atvirkščiai. (Marie-Dominique Philippe)
Žmogumi būti privalai.
Pasiklausai žinių, o jos - apie skandalus ir purvinus sandalus. Susirenki į draugų ratelį - vėl negalime sustoti kalbėję apie problemas, ligas, skolas. 
