2012 m. vasario 9 d., ketvirtadienis

tie metai

Prieš dvidešimt ketveris metus šv. Jokūbo ligoninėje gimė Tadas. Buvo įvyniotas į geltonus vystyklus, pramiegojo pirmuosius maitinimus, antrą dieną man nusišypsojo, parodydamas skruostuose duobutes.  Prisemenu nuostabiai dirbusias akušeres ir gydytojas: vaikų tuomet gimė daug - vienas po kito, mamytės laukė eilėje, kada užsiropšti ant gimdymo stalo.
Prisimenu tą ligoninę: priimamąjį, gimdymo patalpas, dideles kvarcu kvepiančias palatas, kuriose gulėjo daug daug mamyčių, plepėdamos apie šį bei tą, laukdamos maitinimų, kai trumpam bus įnešti jų klykiantys vaikeliukai, nerimaudamos, ar yra kojytės ir rankytės, ir visas standartines septynias ligoninėje po gimdymo praleistas dienas tų rankyčių ir kojyčių taip ir nepamačiusios. Dabar taip keista.
Bet dabar keista ir matyti šv.Jokūbo ligoninės nuotraukas internetiniame puslapyje apie apleistus pastatus . Kelis kartus žiūrėjau tas nuotraukas, galvodama, kiek įvairių emocijų, nuotaikų, jausmų, skausmų ir džiaugsmų regėjo tos ligoninės liekanos. Amžiams.
Metai be sentimentų suka ratus.
To mažo leliuko jau nėra.   Mažas berniukas Tadas tiesiog akyse virtu dideliu Tadu, dabar sėkmingai bebaigiančiu studijas.
Jis jau seniai puikiai miega naktimis. Ir be mamos gali pavalgyti ir pasilinksminti.
Kiekvienas vaikas - didelė spalvota jo mamos istorija. Tiek daug detalių, kurių vaikai ne visada mėgsta klausytis, jiems dažniausiai rūpi ateitis ateitis ateitis... Mamos prisiminimai turbūt atrodo kažkokie netikri - buvę nebuvę. Argi mama galėjo būti kažkada tikrai būti tokia jauna... Mamos jaunystė - kaip kultūrinis filmukas per antrąjį televizijos kanalą: gerai, kad rodo, bet jaunimo žiūrimas viena akimi, kita akimi vis orientuojantys į rytojų. Atrodo, tokia yra prigimtis: jauno žmogaus ateitis - ilgas viliojantis kelias, kuriame visko bus. O svajonių - dar daugiau, tūkstantį kartų daugiau nei tilptų vieno žmogaus gyvenime. Ir tik gyvenimo viduryje supranti, kad svajonės vis labiau dūžta į realybę, kad uodegėlė - praeitis - vis ilgėja. Atsisuki: ji tokia svarbi, tokia graži. Ji - daug svarbesnė negu ateitis.
Vakare eisime vakarieniauti tado gimtadienio proga. Pasistengsiu negyventi praeityje, prisiminimuose, kokia sentimentali ta dvidešimt ketverių metų istorija man šiandien beatrodytų.
Gražiausias laikas - ČIA ir DABAR.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą