Gana komfortiška vėl atgauti savo kompiuterį gyvą ir sveiką. Net jei jo nereikia, žinai, kad jis yra. Pažįstamas jausmas, tiesa?
Vakar ,,nulūžo" mobilus telefonas. Tyliai ir garsiai sau kartoju, kad ,,jo man visai nereikia". Vaikui pasakoju (ir gana sentimentaliai) apie praeitį, kai visi puikiai surasdavo vienas kitą (ir daug pastovesniems ryšiams nei pastaruoju metu) tada, kai nebuvo mobiliųjų, o tie, kurie buvo - naminiai telefonai, ,,priršti" tikrąja šio žodžio prasme buvo. Jie net nerodė, kas tavęs ieškojo, kol buvai išėjęs. Tas ieškotojas turėjo paskambinti dar kartą. Šiandien tai atrodo kaip kokia pasaka. Iš dalies, matyt, ir todėl, kad antrą kartą TAS gali ir nepaskambinti. Neturės laiko. Per kitas antenas prisijungs prie kitų žmonių.
Tie, kurie be telefono ir kompiuterio, - patys kalti, kad ,,išėję"...
Lenkiu į tai, kad likti be telefono - ne mažiau keistas jausmas nei bijoti prarasti kompiuterio duomenis. Baugi mintis: kaip aš be tų savo ,,duomenų" dabar gyvenčiau. Ar manęs ieškos, jei pats ,,neprisijungsiu". Ar antrą kartą paskambins. Kas ir ,,facebookinių" draugų ieškos ir kaip suras.
Vis dažniau girdžiu, kad žmonės sąmoningai nejungia televizoriaus. Aš taip pat nejungiu be reikalo (šiuo metu žiūriu tik futbolą). Be telefono išeinančiųjų iš namų visgi , atrodo, nedaug. Labai nedaug. Pirmiausia - nes labai jau patogus tas daikčiukas.
Pasidėtum mašinos raktelius į kelioninio krepšio dugną bent savaitei. Ir taip kasdien - Nida: kavos, sriubos, vėjo, smėlio, saulės, svajonių, apmąstymų, patylėjimų - ryto ir vakaro - be antenos, tik su vidiniu ryšiu, su pačiu savimi... (čia girdėjote reklamą. Nes taip gražu būna tik reklaminiuose klipuose)
*Reklama, apmokama iš mano asmeninių lėšų:)
(Gretos Briedytės nuotrauka)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą