2012 m. spalio 31 d., trečiadienis

Vaiduokių ir pokštininkų diena


Žinoma, kad Helovynas buvo švenčiamas senovės druidų – keltų išminčių ir kunigų. Keltai garbino gamtą, suteikdami jai antgamtiškų galių.
Keltai garbino Saulės dievą (Belenus) – jo šventė buvo Beltane dieną (gegužės 1 d.), ir mirties viešpatį, arba mirusiųjų dievą, kuriam buvo skirti Samhain diena – spalio 31-oji. Beltane buvo vasaros šventė, o Samhain žymėjo žiemos pradžią. Lapkričio 1-oji keltams buvo naujų metų pradžia.  Senovės Britanijoje ir Airijoje keltai, švęsdami spalio 31-ąją (vasaros pabaigą), tikėjo, kad mirusiųjų sielos tądien grįžta aplankyti savo namų, o aplink siaučia vaiduokliai, raganos ir pan.
Daugybė tautų visame pasaulyje mini laiką, kai mirusieji grįžta pabūti gyvųjų draugijoje. Induizmas turi Holi naktį, irakėzų indėnai švenčia mirusių dieną kas 12 metų, maldomis paminėdami visus per tą laiką mirusius. Meksikoje nacionalinė šventė, kai gyvieji pagerbia mirusius, prasideda lapkričio 2 ir tęsiasi kelias dienas. 
Bažnyčia lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, skirta minėti šventuosius ir kankinius, tik daug vėliau (popiežius Grigalius IV 835 metais). Viduramžiais Bažnyčia, kovodama su pagonybe, kaip priešpriešą Samhain šventei, lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinėmis, Mirusiųjų diena.
Liuteronų bažnyčia mini spalio 31 –ąją arba arčiausiai šios datos esantį sekmadienį kaip protestantų reformacijos pradžią. Viduramžiais bažnyčioje vyravo tendencijos pirkti indulgencijas. 1517 m. Martynas Liuteris iškabino savo garsiąsias 95 tezes, nukreiptas prieš šias indulgencijas, spalio 31 dieną.
Bažnyčia, įspėdama, kad šiandien ,,kai kelia galvą neopagonys ir raganos," skatina nesilaikyti senųjų pagoniškų papročių, saugotis pagoniško okultizmo, nes „visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė“ (Rom 14, 23).
Nepaisydami tradicinės religijos grūmojimo dėl dalyvavimo Helovyno vakarėliuose, jauni žmonės (ypač vaikai) mėgsta kaukes, vaikščiojimą tamsoje su žibintais, baisias teatralizuotas istorijas, pokštus ir moliūgo pyragus. 
Žinoma, vienam moliūgui į dantis įgrūdome žvakelę. O ji, matyt, priviliojo ,,pokštininkus".
Viduramžiais per Vėlines vargšai eidavo iš namų į namus prašydami „vėlinių“ pyragų, dalijamų kaip padėką už maldas, kurias jie pasižadėdavo kalbėti už mirusiuosius. Bet prie mano vartų tamsoje išniro suaugusio vyro galva, norėdama gauti iš manęs ,,pokštų, saldainių arba pinigų". 
Ar čia aš taip giliai į Viduramžius sugrįžti nesugebu, bet taip ir nesupratau, ką aš tam suaugusiam vyrui, į Viduramžių vargšą nepanašiam visai, ir už mirusius melstis visai neketinančiam, pro vartus pasiūlyti turėjau: saldainį, litą ar pokštą. 
Atrodo, tragiškai neturiu jumoro jausmo...
   

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą