:)

Gerai atrodyti - tai ne kristi akis. 

Gerai atrdyti - tai įsirėžti į atmintį.

(Giorgio Armani)

Čia ji iliustracijai įkėlė savo nuotrauką, pademonstruodama puikų jumoro jausmą:)

Supratote, čia ji turėjo galvoje ne save, o papuošalus. Juk supratote? :) 

gyvenimas eina toliau

„Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nedaug tereikia: obuolio, duonos, dešros ir sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, perdaug dedamės, kad mes viską žinom. Bet mes nieko nežinom..Bet kažkur giliai giliai mes viską žinom... Tačiau šitoj plotmėj, kurioje mes dirbam ir norim pasaulį valdyti bei tvarkyti, mes nežinom nieko. Kažkodėl mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas.

Mes nenorim gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai kyla iš to paviršiaus, kur mes norim tik kontroliuot. O tai yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime.

Planai, planai yra toks jau blogas išgalvojimas - planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia blogai, nes tai ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt, nesipriešint… Nes „mano planas yra geras!” Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba atominė bomba.

Aš, gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo, netikrybėje. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom įsiklausyti. Jau nebemokam savęs įsiklausyti.

Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi išsiblaškęs paviršiuje, negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt. Tada reikia vėl išmokt įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, tai kas nors įvyks. Reikia išmokt kapituliuot.

Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš niekur. Į niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui. Ir aš nieko nežinau apie Nieką. Taip, kaip ir šitie laiškai iš Niekur. Niekur ir Visur yra visai tas pats.“

(Jonas Mekas, Laiškai iš niekur)

Gyvenimas eina toliau. Pasikeis metai, įstatymai. Ekonominė situacija nežada nieko gero. Tai, matyt, ir yra mūsų kartai skirti išbandymai. Pirmomis Naujųjų metų dienomis žadėjau rimtai pasvarstyti, kur sukti, kaip galime uždirbti, kuris planas mums šioje situacijoje tinka. 

Šiandien perskaitau Jono Meko raginimą išmokti kapituliuoti. Įsiklausyti į save ir nieko neplanuoti. Įsiklausyti į save. 

Bandysiu įsiklausyti. Tik baimė: o kas, jei ten - tyla???

svajonė išsipildė

Smiltė įkišo į Kalėdų Senelio kišenę laišką su prašymu padovanoti jos žaisliniam arkliukui tvartą.

Dideliam džiaugsmui - Kalėdų Senelis tą svajonę išpildė. Vadinasi, tas Kalėdų Senelis  - tikras.

Svajonės - net pačios keisčiausios - pildosi, jei labai tiki... 

Ir jei labai stengiesi būti geras. 

Švenčių valgiai

Keptas upėtakis su salierais ir greipfrutu Kūčių vakarui

Recepto idėja - iš interneto (nepamenu to puslapio), bet mandarinus pakeičiau greipfrutu, o į vidų nekišau daug žolės, nes maniškiai nelabai tas žoles mėgsta.
Salierą (nepjaustytą), tiksliau, kelis salierus trumpai apviriau, ant jų - atsargiai išilgai perpjautų - gražiai sudėjau įtrintas žuvis. Ant viršaus - smulkiai pjaustytas greipfrutas. Uždėsiu kelis sviesto gabalėlius ir kepsiu.
Negalima pamiršti citrinos (jos, kaip ir česnako, ir į vidų įdėjau - niekada nekenkia).
Manau, bus skanu. Valgysime Kūčių vakarą.




Kalėdų pyragas - su išlaikymu - Živilės receptas

Internete suradau ir daugiau tų kalėdinių pyragų receptų, visaip pavadintų, su vaisiais, riešutais, kuriuos reikia iki Kalėdų bent porą savaičių laikyti - brandinti. Bet draugės receptas - kas kita. Tuo labiau, kad Živilės virtuvine patirtim, kaip ir patirtim gydant vaikus, labai pasitikiu.
Išėjo net keli pyragai - kepiau dvigubą porciją. Vaisius ir riešutus dvi dienas mirkiau vyšnių likeryje, po to kepiau, tada gražiai surišau, kad galėčiau ir padovanoti. Kaimynei Rūtai norėjau padovanoti - dėkingumo ženklan, nes ji vėl mano papuošaliukus kolegėms ir bendradarbėms nešė, rinko, vėl nešė, ir man labai padėjo prieškalėdinėje prekyboje, be to, suteikdama daug džiaugsmo.
Viena tokį nedidelį ,,kalėduką" draugiškai paragavome per ,,mergaičių vakarėlį". Skanus ir dviejų savaičių neišlaikytas:).
Suprantu, kad tikroji to pyrago prasmė - ilgas laukimas. Todėl tinka Kalėdoms ypatingai - jų irgi laukiame, skaičiuodami dieneles.
Štai ir atėjo...
Valgiais - rankų ir širdies šiluma, o taip pat džiaugsmais, rūpesčiais pasidalinsime su pačiais artimiausiais.
Už keliolikos valandų susėsime prie Švento Kūčių stalo...  

Daiginti kviečiai- Kūčių stalui

Reikia:
stiklinės kviečių,
100 g razinų,
keliolikos džiovintų abrikosų, kt džiovintų vaisių
poros šaukštų medaus.

Kviečius parą mirkome vandenyje, po to praplauname ir dvi paras daiginame, pridengę keturguba marle, keletą kartų vis praplaudami. Tada pridedame supjaustytus abrikosus, razinas, galime pridėti riešutų, džiovintų slyvų ar obuolių . Užpilame medumi.

Dovanos. Advento mintys

I. Taip atsitiko, kad nuvingiavo mano kelelis prieš porą savaičių į tokią kelis km nuo Vilniaus centro nutolusią mokyklą. Konkrečiau - į mokytojų kambarį, kuriame žmonių mačiau daug - įėjo ir išėjo, vėl įėjo. Bet tiek mažai jų buvo panašūs į MOKYTOJUS. Tiksliau, didžioji dauguma buvo liūdnai nepanašūs: viena persona juodais rūbais ir juodu žvilgsniu sėdėjo susigūžusi prie nedidelio stalelio, nugara į kitus, kartkartėmis piktai atsisukdama, kad susiraukusi apžiūrėtų, kas vyksta už nugaros; pora labai jau pagyvenusių susiraukusių ,,damų", bediskutuodamos apie faršą, įlėkė su ,,klioškelnėmis" , matyt, atsilošusiais aukštakulniais bandydamos pritapti prie savo paauglių auklėtinių. Jos buvo labai pasidažiusios, apkirptos ir ,,paveltos", nes ,,atlėkė" į visuotinį moterų susirinkimą. Ir labai jau susiraukusios, tuo, tiesą sakant, primindamos porą tokio paties amžiaus ir išvaizdos mokytojų iš mūsų mokyklos, kurių kantrybės ir tolerancijos aplinkai likučiai buvo jau seniai išsekė. Tik pasitikėjimas savimi ir susireikšminimas  - atvirkščiai. Šitų dviejų susiraukusių ,,tamstų mokytojų" iš karto ėmiau bijoti.
Būrelis ,,jaunųjų mokytojų" (iš tikrųjų - dažnai nenusakomo amžiaus, nes iš esmės dešimtmečiais tokios ,,tamstos mokytojos" nesikeičia - nei plaukų spalva nei kirpimas, nei drabužiai, nei batai, o baisiausia - plytinės išraiškos veidelis ir plytos gyvybę spinduliuojančios akys...). Jos (kelios jų ar visos, jau nežinau...), nuoširdžiai atsirėmusios ant minkštasuolių, kiekviena iš atskiro ,,savo" kavos maišelio įsidėjusios kavos, kramtė valgė kažkokias ,,bulkas" , įvyniotas į polietileninį maišelį. Lėkštelių idėja toms mokytojoms, matyt, svetima.  Kyla įtarimas, kad namuose, kai niekas nemato, visa šeima valgo tiesiog iš ,,maximos" maišo. Kam čia vargintis.
Žmogumi būti sunku.
Visa atmosfera, tarpusavio bendravimas (tiksliau, nebendravimas), intelektu nedvelkiantis mokytojų kambario oras buvo toks slegiantis... Lyg stovėtum nuogas mėsos turguje, o  labai jau paprasto sukirpimo mėsos iškapotojos be gėdos, nenuleisdamos akių, tylėdamos apžiūrinėtų smerkiančia išraiška, skaičiuodamos kiekvieną kūno spuogą.
Tai dėl tokio vaizdo ir dėl tos realybės būti mokytoju - joks prestižas. Žinoma, kad ir toje mokykloje yra MOKYTOJŲ, bet didžioji dalis - vargšeliai kažkokie. Turbūt tie (arba tokie) ir landžiojo keliais po palapines prie seimo, taip dėl pinigo streikuodami  prieš kelis metus. Kas turi atsitikti su MOKYTOJU kad jis, užsitempęs turgininko kelnes, ropotų prie seimo po palapines?
Tyliai ant kėdės per pertrauką prisėdęs visai kitokių akių vyras, prisistatęs kaip lituanistas, neklaustas pratarė, kad nelengva mokykloje. ,,Ne dėl dėstomo dalyko, juk suprantate"...
Žmogumi būti sunku?

II. Vaikų ir jaunimo centro šokių kolektyvas UGNELĖ surengė kalėdinį koncertą. Šįkart tik mažieji šokėjai - nuo trejų metukų. Kaip visada, mamos, tėveliai ir seneliai, taipogi broliai ir sesės, norėję pamatyti savo ,,nykštuko" šokį, turėjo sumokėti po dešimtinę (pernai už vieną labai, na jau labai netikusį koncertą nepasikuklino paimti po dvidešimt). Šiemet pigu. Ir buvo pigu iki galo. Mažųjų koncertą ,,įrėminusi" RESPUBLIKINIO VAIKŲ IR JAUNIMO CENTRO(!) Dramos studija - vyresniųjų klasių merginos - sklaidėsi po sceną be dramos, minties ir estetikos, o kai jau prasižiojo pristatyti kūrinius ar šokių vadovus, tai aišku, kad ne tik apie tartį, scenos kalbą, bet ir apie kalbos kultūrą ir kirčiavimą dar niekada negirdėjo. Įdomu, kas tuos vaikus dramos moko. Ir kas juos moko gimtosios kalbos.Panašu, kad jie tik ,,lanko mokyklą" ir ,,lanko dramos studiją".
O pagrindiniai šventės dalyviai - mažiukai - stengėsi, kiek galėjo - sukosi, kilojo kojas, lenkėsi publikai ir nuo scenos taip norėjo pamojuoti tėčiui, sesei, močiutei. Tie pirmieji vaiko koncertai kiekvienai šeimai labai gražūs ir svarbūs, todėl ir einame į juos ,,urmu", kiek bilietai bekainuotų. Ko tikisi vaikai, atėję i Kalėdų koncertą? Koks netikėtumas! Kaip nelaukta! Ogi susitikimo su Kalėdų Seneliu ir dovanų. Bet Kalėdų Senelis per savo ,,advokatą": perdavė laišką, kad neatvyks. BUSINESMANAS užimtas. Busy. Kaip koks tikras verslininkas (skaičiau, kad ir Antonovas prieš kelias dienas į Vilnių buvo atsiuntęs savo advokatus). Laiškas - kiekvienam  vaikeliui atskirai. Visoms susitikimo šalims, taip sakant.   Tame laiške taip pat  informavo, kad vaiko Kalėdų dovana ,,vėluoja".
Ta dovana, kaip mūsų ,,verslo" ir ,,projektų" viešpatavimo laikais įprasta ,  - ,,labai vertinga" - šokių kolektyvo UGNELĖ kalendorius su šokėjų nuotraukomis. (Tikrai, ir mes, suaugę, prieš Kalėdas namo atsinešame tokių ,,vertingų verslo dovanų". O kalendoriai - tikrai vertinga dovana. Ypač, kai ją gauni ,,vėliau".  Ir trimečiui, ir penkiamečiui, ir aštuonerių metų vaikui. Jie apie kalendorių ir svajoja. Jei ta ,,vertinga dovana" dar iki Užgavėnių nepapuls su malkomis į katilą, tai po kelerių metų, kai tas trimetis pažins skaičius (penkiametis - po dviejų metų), galės pasižiūrėti, kokią savaitės dieną buvo jo gimtadienis 2012-aisiais metais. Žinoma, jei jo gimimo diena teisingai įrašyta. Nes štai mano vaiko gimtadienis visai ne tą dieną. Keliomis dienomis anksčiau. Nedidelis skirtumas! Kaip ir su verslo dovana (atsiprašau, Kalėdų dovana) vaikui  - ,,truputį vėliau", pvz., per Užgavėnes. Nedidelis skirtumas.
O tuo tarpu vaikučiai namo eis ne tuščiomis rankomis. Gavo elektroninę tos dovanos versiją - kalendorius adobe reader formatu, kiekvienam įrašytas į kompiuterinį diskelį. Puikus sprendimas! Pareis toks ,,šiuolaikinis nykštukas" namo (tiksliau, pakeliui jis užmigs, todėl namo jį, nusvirusia galva, parneš, o jis ,,įsimes CD į savo PC" ir pasidžiaugs puikiu kalendoriumi. Ir visus metus naudosis. Net dvejus, nes tai dviejų metų kalendorius (kitąmet UGNELĖS šokėjai taip pat dar galės per Kalėdas gauti. Turbūt atspausdins iki to laiko). Juk tokio amžiaus vaikai be kalendoriaus -  kaip be rankų. Ir adobe reader versija labai vertinga, nes turbūt būna  tokių PC, kuriuose kalendoriaus nėra. Sprendžiant iš to, kad sąskaitą už vaiko lankomą būrelį elektroniniu laišku iš LVJC gaunu tiksliai mėnesio pradžioje, įtariu, kad bent kalendoriaus adobe reader versija, matyt, jų kompiuteriuose yra. Ir kad jie kalendoriumi naudojasi.  
O ir tą CD ,,nykštukai ir kirmėliukai" gavo ne kaip dovaną - sveikinimą Šv.Kalėdų išvakarėse (nėra laiko, o ir kyrybinių jėgų gaila tokiems ,,niekams" kaip dėmesys žmogeliui - mažajam jaunimo centro ,,klientui"). Tuos CD išsižiojusiems, tėčių, mamų ir senelių minioje  susispietusiems ir dovanų laukiantiems vaikeliams tiesiog išdalino pagal sąrašą prie rūbinės.
Mums besistumdant po ankštą rūbinę tarp pėdkelnių ir žieminių batų, pro mamas ir vaikus, tėčius ir brolius į rūbinę įpuolė viena močiutė su dviem parduotuvės maišais, ir vieno šokių kolektyvo vaikai iš to maišo gavo po spalvotą saldainių maišelį. Tų vaikų taip pat niekas nesveikino. Ir jis netapo dovana, nes dovanas - dovanoja. Jis liko kartoniniu saldainių paku, išdalintu paskubom, be nė vieno sveikinimo žodžio, kitų kolektyvų  nykštukams ištįsusiais veidais palydint į ,,kitų mamų" rankinę įslystantį saldainių maišelį ,,kitam vaikui". Pinigai surinkti, saldainiai išdalinti. Pliusas. To kolektyvo mamoms ir močiutėms - didesnis pliusas.  Žinoma, į rinkinius gudriai sukištų saldainių dauguma vaikų nė nevalgo. Saldainiai mūsų vaikams  - jokia naujiena. Bet tas maišelis galėjo tapti puikia dovanėle, tik ne priprakaituotoje rūbinėje, o iš taip laukto ,,tikro" Kalėdų Senelio maišo, palydėta sveikinimu, rankos paspaudimu.  
Beje, namuose ,,įmetėme tą CD į savo PC".  O nuotraukose - UGNELĖS absolventai. Tiesa, vienoje nuotraukoje matyti ir viena maža šokėjėlė, kai už rankos palydi didžiuosius, kurie  pavasarį sušoko paskutinį šokį.
Žinoma, mažieji - nelabai tinka į fotomodelius, ir nykštukų kepurės ant šono, o scenoje jie krapštinėja kokį raištelį, netinka jie į kalendorių. Bet mano penkerių metų dukra viltingai peržiūrėjo adobe reader versiją iki paskutinio gruodžio lapo, vis kartodama, kad mažųjų nuotraukos ,,dar bus". Tik nebuvo.
Gal jūsų firmoje atliko kokių ,,verslo dovanų''? Pvz., žiebtuvėlių, raktų pakabukų? Juos galima būtų padovanoti UGNELĖS trimečiams ir penkiamečiams. Nerūko? Bet gi skaičių ir savaitės dienų (kaip ir tų  mokyklą bebaigiančių UGNELĖS šokėjų) jie irgi nepažįsta.
Kaip ir į turgų daržovių pirkti nevaikšto. Bet praėjusiais mokslo metais jiems buvo padovanoti (tikrąja prasme - kiekvienam asmeniškai ir scenoje)... drobiniai maišai. Ilgis su rankena - beveik vaiko ūgio.
Norėčiau pamatyti tą žmogų, kuriam kilo dovanos idėja - MAIŠAS. O gal turite tuščios taros ar tuščių maišų (kartais batai, žaislai, suvenyrai, papuošalai įpakuojami į labai gražius maišelius), tai neišmeskite. Tušti maišeliai gali būti dovana vaikui nuo Lietuvos Vaikų ir jaunimo centro..
Parėjome po ,, Kalėdų šventės'' namo - nepasveikinti ir nepasveikinę (mūsų šokių kolektyvo aktyviosios mamos, pasišovusios pasirūpinti dovana šokių vadovėms, tą vokelį ispaudė, matyt, kažkur tarpdury. O tarėmės apie DOVANĄ, norėjome padėkoti savo kantrioms, žavioms, labai rūpestingoms  ir atsidavusioms vadovėms, vaikai norėjo palinkėti gražių Švenčių. Ir atsisveikinti su draugais ir vadovėmis prieš žiemos atostogas būtų mandagu. Bet nebuvo.
Buvo K. Manote Karnavalas? Ne. Buvo Komercija, prasidedanti didžiąja K raide. Joje nuskendo ir  karnavalas, ir Kalėdų Seneliui rašytas vaiko laiškas, o ir vaiko raidos tarpsnių psichologija, ir kūrybinė fantazija, ir profesinė etika. Turbūt ir gėdos jausmas nuskendo.
Žmogumi būti sunku. Rodos, vis sunkiau.

III. Mūsų gatvėje gyvena toks keistas žmogelis. Pasirodo, jis yra Švietimo ministerijos ,,specialistas". Bailus, tylus, intelektu netrykštantis, švelniai tariant. Ir jei aš čia įdėčiau jo viena proga (nesusijusia su švietimu) parašytą trumpą elektroninį laiškelį, tai visi šie Lietuvos švietimo sistemą atspindintys ,,perlai" susilietų į vieną ,,vėrinį". Nei logikos, nei stiliaus, tik klaidos, rašybos klaidos klaidos... Jis pats - klaida.

Kai toks švietimas, tai tokia ir širdžių šviesa...
AR PRIEŠ ŠV.KALĖDAS PAKAKS VILTIES?
O GAL VIEN VILTIES TOLI GRAŽU NEPAKANKA???

Kol ,,liejau širdį", į elektroninių laiškų dėžutę - kaip graži dovana - įkrito BERNARDINAI.LT dovana - Advento mintis:
Kiekviena Dievo dovana yra kartu ir išbandymas. Taip pat ir atvirkščiai. (Marie-Dominique Philippe)

Žmogumi būti privalai.

kaip nuostabu, kad gyvenimas mus suvedė

kartą girdėjau interviu su mūsuose labai gerbiama ir svarbia politike, kuri sakė, kad draugę ji turi tik vieną, o visos kitos - tik pažįstamos. Jaus draugė yra ilgai tikrinta, žygiuojant per gyvenimo metus.
O man yra kitaip. Aš turiu daug draugių. Šalia tų brangių amžinai jaunų ir visada primenančių mūsų jaunystę, aš turiu ir kitų mielų draugių. Gal gyvenimas mus dar bandys, bet tikiuosi, kad tik gražiose situacijose, ir to linkiu visoms savo draugėms.
Jei norisi pasiguosti, pasidžiaugti, pasijuokti, pasitarti, pasveikinti bent svarbiausiomis progomis, tiesiog pasimatyti ir paplepėti, vadinasi, esame ,,iš tos pačios planetos".
Kaip nuostabu, kad gyvenimas mus suvedė.
Susirinko būrelis draugių, ir negaliu aš Jumis nesididžiuoti - gražios, protingos, įdomios, energingos.
Kaip nuostabu, kad gyvenimas mus suvedė.
Mano mielos draugės,
tikiuosi, kad ir Jums atrodo, kad racklette vakarėlis įvyko.
Ačiū visoms, kurios galėjo tas kelias pirmadienio valandas praleisti kartu.
Tikiuosi, kad ateinantieji metai bus dosnesni susitikimais.
Šiandien gavau Živilės laišką, noriu pasidalinti su Jumis visomis ir su kiekviena asmeniškai ta miela staigmena.

Moterų valandos

Baigiame suskaičiuoti dar vienų mums skirtų metų dieneles. Kaip visada, skubėjome. Ir kur mes lėkėme? Ar mūsų ateityje laukia DAR GRAŽESNIS laikas? O gal jis gražiausias ČIA ir DABAR. Kai namuose prie vakarienės stalo dar kasdien susirenka mūsų vaikai, kai dar jaučiamės jaunos (ir tas jausmas stebuklingai bėga kartu su mumis - draugiškai pamerkęs akį, tįsta laike), kol dar galime bent dviem savaitėm uždažyti žilstančius smilkinius, kol dar galime viską valgyti, o kartais ir taurę vyno išgerti, o ir parūkyti, jei kompanija gera ir pokalbio tema ,,griebia už širdies". Kol dar žinome, ką reiškia krizenti, šnibždėtis, puoštis, klapsėti blakstienomis, skaičiuoti kalorijas, maivytis pliaže, rinktis naujus naktinius, keisti šukuoseną...
Tai tikrai yra pats gražiausias moters gyvenimo laikas. Ir nors savo jaunoms draugėms sakau, kad gražiausias amžius yra, kai tau trisdešimt, bet tas TRISDEŠIMT palaimingai ,,prilimpa", ir vis gražu ir gražu ir gražu...  
Mano mielos draugės, bičiulės, kaimynės, gyvenimas su Jumis suteikia sparnus: ir tą nuostabų TRISDEŠIMTIES jausmą - taip pat.
Aš nuoširdžiausiai dėkoju likimui už žavias drauges ir bičiules, kurios lydi mano metus. Aš nuoširdžiausiai dėkoju Jums už dažnus ir retus skambučius, laiškus, pagalbą, išgertą vyną, pasidalinimą receptais ir liaudies medicinos išmintimi, už šaldytas braškes, už atostogas Šveicarijoje, už vaikų šventes, už palaikymą, už kvepalus, už sutaisytus vaikų dantis, už sveiką logiką ir emocijas, kuriomis dalinatės. Esate labai svarbi mano gyvenimo dalis.
Visoms Jums galima skirti po eilėraščių knygelę. Arba po gražų apsakymą (gal visgi greičiau proza...). Bet visoms neparašysiu net sveikinimų. Bet be galo noriu dar kartą žavių moterų klegesio ir kosmetikos kvapo mišinio savo namuose.
Pirmadienį vakare po darbo kviečiu į raclette vakarėlį - kad ištrūktumėme nuo vaikų ir vyrų kelioms valandoms.
Lydysime sūrį, pasiskanindamos salotomis, užsigersime vynu.
Galima puoštis, galima maivytis, galima dažytis, galima garsiai juoktis, galima parūkyti, galima ir su sena rankine, ir su džinsais... Žodžiu, pagal nuotaiką. Kaip visada - be griežto scenarijaus, temų - daug, viena per kitą...
Tikiuosi, kad artėjančių Švenčių proga galime padovanoti viena kitai porą būvimo kartu valandėlių. Brangiau negu LAIKAS šioje žemėje nieko ir nėra.

Kalėdų Senelio pėdos veda į Pavilnį

Neįtikėtina, bet praėjusią savaitę p.Regina, vaikštinėdama mūsų gatvėmis su vaikais, matė didžiules Kalėdų Senelio pėdas. Mergaitės pripiešė rodyklių, kad garbaus amžiaus žmogus nepasiklystų. 

Kitaip nei stebuklu nepaaiškinsi to fakto, kodėl visame mieste (ir net visoje Lietuvoje) pirmasis sniegas ištirpo, o pas mus - vis laikosi.

Bet prieš Kalėdas taip ir turi būti. Tai reiškia, kad čia gyvena labai geri vaikai ir labai geri jų tėvai, ir Kalėdų Senelis pas mus būtinai didžiulėmis pėdomis, vedamas rodyklių, atskubės jau ateinantį sekmadienį.

Renkamės su vaikais, išpuoštais karnavaliniais kostiumais, nuo 17.00 iki 17 .30 val (kaip paprastai, paskutiniai karnavalo ,,grybukai" atvaro vėluodami dar už pusvalandžio, bet tai nieko nesugadina, tik laisviau rūbinėje ), o tada prasideda vaikų šokiai, eilėraščiai, magija, karnavalinių kostiumų pristatymas , kol į duris pasibels Kalėdų Senelis. Kad jo maišas nebūtų tuščias,  mums reikia pasirūpinti nedidele dovanėle, kuri gražiai supakuota ir UŽRAŠYTA staigiuoju būdu pateks į Senelio maišą. 

Kalėdų Seneliui reikia ,,sumesti" po penkis litus už vaiką ,,į kepurę" (suma nėra nustatyta, bet paprastai Seneliui malonu, kad ne tuščiomis namo grįžta, o ir kitąmet noriai  atskuba senomis pėdomis...)

Kadangi vaikų amžius - nuo pusantrų iki šešerių metų - kai kurie šoks ir dainuos su mamytėmis ir tėveliais.

Kad uždainuotum dar darželyje išmoktą dainelę, gerai šiek tiek ,,parepetuoti"  - jei kam butelaitis vyno įkris į maišelį, išeinant pro duris - džiaugsimės ir dainuosim visi. 

Vaikų vaišės - sausainiai ir Cola - suneštinės, kaip kasmet, tik neperlenkim lazdos, nes svarbiausia - ne sausainiai, o linksmybės.

Gražiausių suknelių mamoms nereikia, vietos nebus daug, pritūpsime ant kilimo. Pačių gražiausių kailinių tai tikrai nesivilkite - niekas nematys, visiems rūpės linksmybės.

Pasidažykite, nes fotografuosimės

kaip pasveikinsiu draugę

Girdėjau, prezidentas Adamkus Kalėdiniu paštu išsiuntė atviruką draugui į Afriką. Aš neturiu draugo Afrikoje, ir Kalėdinis paštas neveikia Pavilny. Paprastu paštu ruošiuosi ir šiemet išsiųsti ,,tikrus" atvirukus. Jau pats laikas. Pasigaminau kelis atvirukus pati - iš savo pačios orchidėjų, pačios sendinto popieriaus. Tikiuosi, kad nudžiugins mano drauges. Jau pats galvojimas apie brangius žmones, ypač tuos, kurie toli, turėtų nešti gerą energiją ir padėti jiems šio gyvenimo vargelį vargti.
Labai norisi išlaikyti tradiciją - susikviesti drauges vieną vakarą į svečius ir moteriškai aptarti prabėgusius metus. Pats laikas apie tai pagalvoti. Taip mėgstu tokius vakarus, kai moterys klega, pjausto pyragus... Pokalbiai nesibaigia, problemos ištirpsta... Turiu būtinai sukviesti drauges ir šiemet. Toks vakaras - savotiškas ,,rankų darbo atvirukas"  - gražiausių puodelių dėliojimas,  pyragais kvepiantys namai, o paskui - kvepalai kvepalai ir besišypsantys draugių veidai...

bandelės be streso

Labai skubiai išsikepėme skanių bandelių - su nuostabiu įdaru (obuoliai, varškė, džiovintos spanguolės, maltas apelsinas anarkadžio riešutai, grietinė, vanilė, truputis cinamono ir imbiero, citrinos sulčių...). Karštos bandelės su ledais - per barzdą varvėjo.
Būčiau nekepusi, bet ,,kiaulė tešlą surijo", tiksliau, kaimynė žadėjo mane vakar savo bandelėmis pavaišinti, bet jos neklaužada šuo (ant kurio ji visai nepyksta) surijo visas bandeles. Be to, tas šuo sukramtė dvejus batus...
Apie kaimynės bandeles galvojau visą dieną, kol pati neįpuoliau į virtuvę.
Taip jauku suktis virtuvėje, gaminti pietus, ruošti vakarienę, serviruoti stalą, drauge gerti arbatą. Dar arbatos. Dar arbatos...
Prisimenu Bredberio ,,Pienių vyną" ir laimės mašiną.
Trumpos dienos, nuostabūs ilgi vakarai.

sekmadienis su paslaptimi

Rytas prasidėjo Mariaus keptais blynais.
Moteriškoji pusė, negalėdama nusileisti, po pietų tarė savo paslaptingą žodį. 


150 g margarino  
200 g cukraus, 
3 kiaušiniai, 
200 g  grietinės, 
400 g miltų, 
pusę pakelio kepimo miltelių, 
vanilinio cukraus, 
šaldytų vyšnių

Ištirpinkite margariną. Į dar karštą ištirpintą margariną berkite cukrų ir sukite, kol jis ims tirpti. Mišiniui praaušus,  įmuškite po kiaušinį. Grietinėje išmaišykite kepimo miltelius, supilkite į dubenį ir išsukite. Po to berkite miltus kartu su vaniliniu cukrumi ir viską gerai išsukite.  Masę supilkite į formeles, įspauskite po vieną kitą vyšnią ir kepkite 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje , kol gražiai paruduos. 
Keksiukuose paslėptos vyšnios turėjo būti paslaptis, bet labai trumpa paslaptis, kurios skubus atskleidimas tėčiui tapo Smiltei svarbiausia kepimo dalimi:) 


Kad nebūtų sprangu, tokią darganotą dieną mums puikiai tiko dar šiltas spanguolių kisielius...

 O dabar pasipustysim plunksneles ir važiuosim į šv.Kotrynos bažnyčia pasiklausyti Vyšniausko.

,,Kodėl vyrams reikia sekso, o moterims meilės"

Kai, rodos, nieko naujo apie vyrų ir moterų panašumus ir skirtumus negali sužinoti, o Allan ir Barbaros Pease knygą pirkau tik dėl linksmų istorijų ir anekdotų, visgi kažką naują sužinojau.
Būtent:
Pirma. Gyvenimo partnerį, pasirodo, reikia rinktis labai sąmoningai ir atsakingai. Paprasta tiesa, bet atrodė, kad tik blondinės ir barakudos ieško turtingų vyrų, krepšininkų su solidžiais kontraktais. Pasirodo, iš meilės susituokusios poros turi mažiausiai šansų drauge nugyventi gražų bendrą gyvenimą. Rodos, įsimylėjai ir lėk ant tų sparnų...  Bet palyginimas knygoje man pasirodė įtikinamas: gi firmos darbuotoją renkamės atidžiai, skaitome rekomendacijas, tikimės išsilavinimo, teisingos partinės priklausomybės, atitinkamos šeimyninės padėties ir moralinių nuostatų. Renkamės iš kelių kandidatų. Taigi, įsimylėti (kitaip sakant, būti stiprioje hormonų įtakoje) ir lėkti lėkti lėkti - labai jau rizikinga...
Nenuostabu, kad p e r   v ė l a i tai sužinojau. Skausmingos praeities neištrinsi. Praėjo tiek metų, ir linksmoje knygelėje (o gyvenimas gražus ir tuo, kad kartais gali būti linksma, lengva ir gera) psichologų pora iš Australijos apibendrino ir padėjo loginį tašką toje nenusisekusios meilės (ir vedybų) istorijoje (emocinius taškus jau seniai buvau pribaksnojusi pati :).
Antra: Vyrai tikrai mažiausiai kelis kartus per dieną apie nieką negalvoja. Sunku, būnant moterimi, tai įsivaizduoti, bet tai įrodyta. ,, Apie ką galvoji?".- ,, Apie nieką". Ir jis tikrai yra savo smegenų dykumoje, kur NIEKO nėra. Atsijungęs, taip sakant. Geras, tiesa?
Ir šiaip:
Kad vyras būtų laimingas, moteris turi jį suprasti ir truputį mylėti.
Kad moteris būtų laiminga, vyras turi ją labai mylėti ir net nebandyti suprasti

P.S. Kaip atsvarą šiai tikrai jau labai lengvai ir linksmai knygai galima paskaityti kitą - priešingą  - kur nėra vietos šypsenai, ir vilties susikalbėti su mylimuoju - mažai.PIRMINIŲ SKAIČIŲ VIENATVĖ.
Bet šiandien ta diena, kai nelietuviškai lengva ir visai smagu. O lapkričio pabaiga vis dar lepina nuostabiu oru, pritariamai nušvinta saulė. IR ŽIEMOS ŠIEMET NEBUS.

laivas pakeltomis burėmis

Praėjęs savaitgalis visas - apie skubančius laiko traukinius ir lyg kine pro akis praplaukiančius laiko garlaivius.
Šeštadienį Stonių šeima laidoje apie seną kiną sugrąžino į jaunystę, rodydama kiną  MANO MAŽYTĖ ŽMONA ,  po kurio visos mergaitės įsimylėjo Saulių Balandį, pavydėjo Koriznaitei ir Sauliaus Balandžio žmonai... Prisimenu, dažnai sutikdavome Balandį su žmona Gedimino prospekte ar kur kitur (tai buvo dar tie laikai, kai mes visi daug vaikščiojome. Vaikščiojome, nes neturėjome mašinų, nes turėjome energijos, nes mylėjome Vilniaus gatves, nes vaikščioti  - tiesiog smagu... Ir laiko vaikščiojimui pakakdavo).
Daug laiko nubėgo. Saulius Balandis vis dar vertas, kad jį įsimylėtų merginos. Ar genetika, o gal gyvenimo būdas čia kaltas, kad jis - iš tų vyrų, kurie su laiku išlieka gražūs, tiesi, giedru veidu, modernūs, nors solidesni. Jis išlaikė ir kitokius išbandymus - neįsivėlė į ŽMONIŲ pelkes, pusamžių vyrų hormonų bangas, nepliauškia apie savo miegamąjį ar virtuvę, nepradėjo šokti televizoriuje, kad Šapranauskas su Smoriginu pasismagintų.
Dėl to tas vaidmuo R.Banionio filme šiandien atrodo dar vertesnis -  TIKRAS. Dabar jau tikrai, kai laikas spaudą uždėjo.
Nuostabiai tikra tame filme Gražina Dauguvietytė, kurios ,,gražus jubiliejus" kaip tik šiomis dienomis. Turbūt tada  (1984) ji atrodė ,,sena", bet kai šiandien žiūri - ji tada buvo dar jauna. Smagus tas žaidimas su sąvokomis. Nors ir žiaurokas. Pamoka - nereikia be reikalo pačiam savęs pasendinti.
Labiausiai man širdį nudiegė paskutinės filmo frazės - maždaug: ,,kas pralėkė  pro šalį? laivas, pakeltomis burėmis, - žmogaus gyvenimo metai".
Taigi, Jiems - Banioniui, kitiems filmo kūrėjams jau tada kažkaip svariai skambėjo tas laiko bėgimas, tokios mintys sukosi, bet tos atkarpėlės laiko buvo - kaip dešrytės.
O va dabar - kas gi čia pralėkė pro šalį - MŪSŲ GYVENIMAS - LAIVAS, PAKELTOMIS BURĖMIS...
O kai pažiūrėsime tą filmą po dar vieno laiko gabalo (kam bus lemta tas finalines filmo frazes dar kartą išgirsti...), va tada tai bus laimė - nubraukti sentimentalią ir tokią tikrą tikrą ašarą - ak, TAS LAIVAS , PAKELTOMIS BURĖMIS...

Sekmadienį vakare Gytis Paškevičius , švenčiantis ,,gražų jubiliejų", stovėjo prieš kelis tūkstančius klausytojų Siemens arenoje susijaudinęs ir pasimetęs kaip berniukas. Nesitikėjo, kad yra toks mylimas, toks mėgstamas, toks populiarus, toks reikalingas. Plika akim matėsi, kad jam trūksta žodžių padėkoti už tą klausytojų atsidavimą ir gera aurą, kurią jie atsinešė į koncertą. Koncertas buvo solidus - su Kauno simfoniniu orkestru, berniukų choru, keliais kviestais muzikantais. LAIKO TRAUKINIAI - taip pavadinta nauja plokštelė. Išsinešiojo pirkėjai akimirksniu tas dainas.
Tai ir vėl - patvirtinimas, kad teisinga buvo taip gyventi - nefotografuoti savęs miegamajame ir apsieiti be Petruškevičiaus ir jo rekomenduotų apatinių ir viršutinių. Tik vieną kartą kažkur skaičiau apie Paškevičiaus buitį. Ir nuotrauka buvo - sodyboje kerta sau malkas. Tiesiog kaip žmogus.
Ir dainų tekstų pats nepradėjo kurti kaip kokia Mia. Ir rūpi jam tai, apie ką dainuoja, todėl visos eilutės, kurias ištaria savo dusliu įtikinančiu, svaigiu balsu - ,,kanda" - apie jausmą, apie laimę ar apie tėvynę - tik pačios aukščiausios prabos metaforomis...
Ir apie bėgantį laiką - taip pat žmogiškai, nebijodamas jausmo parodyti, nebijodamas jaudintis. Ir nuoširdžiai džiaugdamasis ir žemai nusilenkdamas savo publikai, kai žodžių pritrūko. Ir tūkstančiai žmonių svaigino savo dėmesiu ir aplodismentais...
Kitą dieną mačiau Paškevičių tiesioginėje vaizdo konferencijoje DELFI biure - tebebuvo dar ,,pagiriotas" nuo to koncerto sėkmės, nuo pripažinimo ir dėkingumo, kurio, būdamas kuklus, nesitikėjo.

Tai va, ištikimybė jaunystės idealams- apsimoka.

Verdame uogienes

Šiandien perskaičiau vieno straipsnelio pavadinimą, kuris skelbė, kad tapti namų šeimininke tampa madinga. Žaviuosi tuo šiuolaikiniu atradimu - iš citrinos pasigaminti limonadą, kiekvieną rūgščią gyvenimo situaciją paversti įvaizdžiu, džiaugsmu, grožiu ir gėriu. Ką gi, iš dviejų minusų kažkaip galima sudėlioti pliusą. Gera apie tą galimybę bent teoriškai žinoti, nors manęs tų metodikų niekas nemokė. Bet stengiuos neatsilikti nuo mados, taip sakant. Iš įspūdingo dydžio moliūgo ir iš močiutės Danutės surinktų įspūdingo dydžio spanguolių virėme uogienes - su cinamonu, imbieru, mandarinais, citrinomis, vanile ir brendžiu. Ir jau paragavome. Atrodo, visai nieko. Tas moliūgas ir tos spanguolės jau patys savaime GERI - skanūs, ekologiški, ,,žali", sveiki ir pan. O gi dar tas brendis ir tos trys didžiosios Š: ,,Šeimininkės Širdies Šiluma"...

P.S. Girdėjau, vėl Vilniuje greitai rodys reklaminius filmukus. Norėčiau ten nueiti.

Kepame keksiukus

Pasiruošėme produktus: 150 g minkšto kaimiško sviesto (Sigutė atvežė iš savo ekologinio kaimo. Ačiū jai); 150 g cukraus; 3 kiaušinis 200 g miltų; tris varškės sūrelius; šaukštelį kepimo miltelių; šaukštelį vanilinio cukraus; Minkštą sviestą ištrynėme su cukrumi ir vaniliniu cukrumi. Po vieną įmušėme kiaušinius, įmaišėme varškę. Miltus sumaišėme su kepimo milteliais ir įmaišėme į tešlą. Trylika keksiukų formelių pašovėme į orkaitę.

Rytoj su vaikais važiuosime pas tėvus. Pastaruoju metu įvairiomis progomis teko pasikalbėti su keliomis draugėmis apie tai, kad, bėgant metams, ryšys su giminėmis tampa tampresnis ir svarbesnis. Gal tikrai taip, galvoju. Ypač vaikams smagu, kai dažnai mato savo senelius, pusbrolius, tetas, iš jų mokosi, gauna švelnumo ir saldainių. Aš pažįstu tik tokį giminės gyvenimą, kur visi svarbūs vienas kitam ir laimėje, ir nelaimėje. Mes visi tuo didžiavomės, mums taip buvo ir jauku, ir patogu, ir smagu. Matau, kaip mano vaikas su pasididžiavimu pasakoja draugėms apie pusseseres, labai brangina pusseserės padovanotas mielas smulkmenėles, laukia susitikimo. Gaila, kad giminės ir šeimos išsivaikšto, išsiskirsto, nutolsta - pradžioje atstumu, o paskui vidiniu artumu... Ir mūsų giminės vienas kitas išvažiavęs. Rečiau susitinkame ir po Babytės mirties. Atšalo tie namai, kuriuos visi laikėme NAMAIS - savo ir visų mūsų namais. Atrodo, mes su tokiu nutolimu daug ko netenkame. Mūsų giminė, rečiau susitikdama, daug netenka. Ne kartą esame tai apgailėję. Ir mūsų vaikai - daug labiau, nes jie nežino to linksmumo, kai visa - tikrąja šio žodžio prasme - VISA giminė suklega prie vieno stalo. Ir visko gana. PILNATVĖ.

tos šiltos rudens dienos...

tos dienos vilioja iš namų... O pačios aktyviausios rudens ir pasivaikščiojimų gerbėjos - mamos su vaikais. Parodų rūmuose sutikome ir daugiau ,,draugių", pabėgusių nuo projektų ir kompiuterių, su ,,dekoruotais" vaikais ir su balionais.
Penktadienis jau pats savaime - geriausia savaitės diena. O dar TOOOOKS ruduo... Net netinka Dostojevskio IDIOTĄ žiūrėti (antras kanalas rodo). Tinka nebent Lermontovas, Puškinas. Arba Erlickas?
Ir poezijos skaityti nebūtina - poetiška visa būtis pati savaime. Prabundi: rūke stovi ąžuolai, o iš tos miglos pro šakas kyla saulė. Konkreti raudona, aiški, šilta, užvedanti gražiai dienai. Norisi tik spalvotas pėdkelnes prie trumpo sijono priderinti ir laukti, kas čia galėtų pakviesti kavos į lauko terasą (pvz., Pilies gatvėje...). O jei vis nepakviečia - nieko tokio. Ir taip smagu. Ypač jei su spalvotom kojinėm ir pasikvėpinus mėgiamais kvepalais.
Toks gražus šių metų ruduo - kaip karštas šokoladas - netikėtai daug, mėgaujies dar ir dar, ir dar likę... Ir vis toks pats sodrus. Dar paskutiniai pastirę augalai nenuvalyti iš gėlių lysvių, bet tokia iliuzija, tarsi to laiko dar pakaks... Puikus jausmas.
Martynas turi gerą žodį tai būsenai - ,,čilinti"... Atrodo, kad svarbiausia dabar - pasimėgauti rudeniu, tuo grožiu ir gėriu, kurio lyg ir nepriklausė, bet kliuvo netikėtai.
,,Čilinti" - neskaičiuoti valandų ir dienų, klausyti muzikos, svajoti, vaikščioti, miegoti, nemiegoti, šypsotis ir plepėti su draugėmis. Geras?
 

VĖLINĖS

Koks bebūtų oras, Vėlinių dieną stoja savotiška rimtis... Jau vakar, Visų Šventųjų dieną, buvo ypatinga nuotaika. LTV visą dieną rodė ypatingas laidas - apie Just.Marcinkevičių, Monsinjorą Vasiliauską... Ir vėl žiūri, ir dar kartą klausai - ir vis negana. Ir eilėraščių negana, ir jų išminties negana. Kaip mes gyvename be jų - visų brangių išėjusių... Tikrai, tik ta laimė, kad teko gyventi tuo pačiu metu, dar ramina.
Nepastovėjom šiemet kapeliuose prie uždegtų žvakių su gimine petys į petį. Liga sukliudė. Ir trūksta dabar to vakaro. Visus metus man to vakaro truks.
matyt, ne veltui tas susitikimas kapeliuose, tas pastovėjimas, patylėjimas, pasikalbėjimas, prisiminimas... tai teikia nusiraminimą, kurio šiemet neteko gauti. Kaip ir trijų dienų šermenys prieš laidojimą - kad išvargtum, išgedėtum, išsikankintu, išsielvartautum, kad į to sielvarto dugną atsispirtum ir vėl ieškotum jėgų žiūrėti į priekį.
Vaikystėje mes tik Vėlinių dieną į kaimo kapinėles važiuodavom. Tai dabar tas laisvadienis Vėlines į Visus Šventus nukėlė. O šiandien jau reikėjo bėgti su reikalais. Ir visas skubantis pasaulis tokios ramios gamtos kontekste mano širdyje nesiderina su VĖLINĖM - ta diena iš vaikystės, kai žvakes mama pirkdavo turgelyje -vaškines rankų darbo žvakeles - pundelį ilgų ir kelis pundelius trumpų - apykreivių, jaukių, geltonų, rankomis lietų žvakių. Tiesa, kartais suaugę sakydavo, kad tos prastai dega, o kitos gerai, tų - knatas per plonas, kitų - geras tas knatas... Ir kai tos žvakės ,,blogais knatais"  nenorėjo degti, mes, vaikai, turėjome darbo - vėl ir vėl uždegti, vašką surinkti. Iš tos vaško mažas figūrėles lipdyti. Pamenu, kaip pusbrolis Arūnas pradegino striukės rankovę. Ir dar - kad tos ilgos žvakės negestų nuo žvarbaus vėjo, koks dažniausiai esti lapkritis, tėvai statydavo laikraštines ar kitokias užtvarėles. Ar kas dar prisimenate tuos beveik japoniškus tvarinius - tarp pagaliukų sukaišiotas apsaugėles, kad žvakelės degtų?
Ir mūsų Babytė tada buvo dar šiapus - su mumis. Su gražia skarele ir sunkiu paltu, kvepiančiu jos spintos kvapu - ypatingu, nenusakomu. Ji kalbėjosi su kapinėse sutiktais žmonėmis, ir tie žmonės mums buvo svarbūs. Juos kvietė į namus vakarienės, ir taip tie žmonės tapo mūsų vaikystės dalimi. Dauguma jų jau atgulė į tuos kapelius.
Ir kaip mes gyvename be jų  visų -  mums taip reikalingų...  Su neblėstančiu ilgesiu gyvename.
GYVENIMAS YRA LIŪDNAS. GYVENIMAS PILNAS NENUMALDOMO ILGESIO.
N E N U M A L D O M O...

Moliūgėlio dienos

Nors ir kaip priešintųsi ,,Veronika Povilionika", kaip Smiltė ją meiliai vadina, bet ,,amerikoniška" moliūgėlio diena pasibeldžia į mūsų duris jau beveik kasmet. Iš kur tas moliūgas bebūtų - iš Amerikos ar iš Redos daržo, smagu pabandyti naują pyrago receptą. O argi skanu vienam jį šlamšti??? Be to, nesveika ir amoralu... Pasidalinam su kaimynais.
Živilė, kuriai lemta buvo gimti ŠIANDIEN (LABAI LABAI JĄ SVEIKINU, LINKĖDAMA SVEIKATOS IR TO SVEIKO MĄSTYMO IR NEPAKARTOJAMO SUGEBĖJIMO - ŽODĮ PATAIKYTI Į KONTEKSTĄ - TAIKLIAI, LOGIŠKAI, GREITAI...), atsiuntė puikų pyrago receptėlį:
MOLIUGELIS
Man labai patiko - jau du kartus kepiau.
Nei čia su velniais draugauji, žmogau, nei ką... Taip gražu moliūgais moliūgėliais savo ištuštėjusias terasas papuošti. Ir moliūgų sriubą iš Beatos tinklapio pasrėbėm. labai tiko - virusas paguldė stipriuosius šeimos žmones, tai net ir šie neturėjo jėgų priešintis moliūgui.
Kuo labiau kyla pasipriešinimas tam moliūgui, tuo mažiau blogybių aš čia matau. Gi ne kapų vartyti ir jaunimas eina, kai susirenka į klubą, pvz., baltais drabužiais... O ,,seniams" televizorius su Duduryte papasakoja siaubingų istorijų apie vaiduoklius...

Kur gi pabėgsi nuo angliškų žodžių, vokiškų automobilių, itališko maisto, skandinaviškų vaikščiojimo lazdų, Tibeto medicinos, Rygos balzamo ir amerikietiško moliūgo ...

Rudenėlio šventė

Ar jums pažįstamas vaikystės prisiminimas, kai visos linksmybės prasideda tik tada, kai laikrodžiai jau suka link namų?
Su rudenine ,,moliūgine" nuotaika, tamsą atbaidančiais karnavaliniais rūbais ir žibintuvėliais, nešini pyragiukais ir lašinukais, susibėgome pabūti su vaikais tarp šiūrenančių lapų, pasidžiaugti tuo nuostabiu šiemetiniu rudeniu. Vaikai  laukė vakaro, rūpinosi ugnelėmis ir drabužiais, kirto lašinius, kuriuos mamytės šiek tiek užgėrė karštu vynu...

Bet smagiausia buvo, kai visa tai suveikė. Dalis ,,dalyvių" jau buvo išvedžioti po namus, bet tie likę bėgiojo po parką kaip pasiutę. Pasirodo, vaikai varo taip greitai, kad nelengva juos ir pagauti. O kad įžiūrėtum tuos vaikus tarp medžių, pravertė žibintuvėliai. Tikrai niekas nesušalo... Iki paskutinio kvapo žaidėme gaudynių. Kaip vaikystėje. O tada reikėjo eiti namo, kaip tik laiku - kai pats smagumas. Tik taip vakarėlis lieka atminty kaip GERAS...   

SUBTILU Z

ANKSČIAU JAU BŪTI NEGALI - taip vadinosi labai jau ankstyvas koncertas - 7.30 val jau buvome PIANO salėje, kurį surengė keturi smagūs jauni vyrukai - du akordeonai, birbynė ir būgnai.
http://www.piano.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=331&Itemid=213
Lauke  - už lango - buvo dar tamsu, saulėtas rytas pamažu žadino miestą, o salėje smagiai šypsojosi gal du šimtai žmonių - pilnutėlė salė, klausydami prancūziškų baladžių, argentinietiškų Piazzolla melodijų, pačių muzikantų sukurtų instrumentuočių.
Penktadienis prasidėjo nepaprastai ir neįprastai gražiai. Salėje kvepėjo kava ir pleveno tokia teigiama teigiama energija - deja, tokia reta dabar mūsų visuomenėje, ir tokia lalai reikalinga...
Dievinu tokius renginius - be ,,žvaigždžių" (nes ,,ŽMONĖS" tokių koncertų nefotografuoja), be pozos, tik daug daug nuoširdumo.
 BUVO GERAI.

Viena draugė man pasiūlyti išsilyginti raukšles ant kaktos. Koks siaubas, kad aš tų raukšlių nebuvau iki šiol net pastebėjusi. Arba jos, rodos, visada buvo. Nuoširdžiai nesuku sau galvos dėl jų. Juokais pasakiau, kad ateina laikas tapti močiute, tai kokia gi būčiau močiutė - be raukšlių...

O jei rimtai - pats laikas vėl susirinkti su draugėmis prie taurės vyno ir apgodoti, išdiskutuoti visas moteriško gyvenimo aktualijas. Taigi ne apie raukšles, o apie drauges bene kasdien galvoju - bręsta pasisėdėjimas. Nes niekas nelygina raukšlių geriau už sveiką nuoširdų juoką, už ironišką ar sentimentalų žvilgsnį į save, bėgančius metus, prabėgančius ir pasiliekančius vyrus, bėgiojančius vaikus, skubantį laiką - į tą visą be perstojo judantį pasaulį... Tokių nuostabių moterų aplink mane - galvoju, ar joms ant kaktos taip pat atsirado raukšlių? Tik žinau, kad jos vis gražesnės ir išmintingesnės - vis įdomiau su jomis...

Per mūsų kiemą perbėgo pirmosios rimtos šalnos. Ištižo narcizų kasos - sukroviau vakar į juoduosius šiukšlių maišus. Ir didelius suglebusius aktinidijų lapus - ten pat. Kelios ant šakų užsilikusios uogelės tokios saldžios. Ir tai jau paskutiniai paeinančių metų skonio lašeliai.

Persikeliame vidun.
Namuose apsigyveno paukštukai - ant porcelianinių šermukšnio uogų.
Ant puodelio dugno - dvi brangios raidės - R J.
Tos dvi raidės man jau daugiau nei du dešimtmečius yra mano mielos DRAUGĖS vardas...

nauja visko pradžia ne savo noru

netikėtai - labai netikėtai - netekau prieigos prie visų turėtų google produktų. žuvo blog'as CREATIVE-DAY, o svarbiausia - daug daug darbui svarbios informacijos. daug įvairių minčių maišėsi galvoje, jaučiausi lyg siaubo filmo herojus, vieną rytą praradęs atmintį ir vietą po saule - atskirtas nuo praeities...
bet saulė vėl ir vėl patekėjo. nusileido ir dar kartą patekėjo. esu čia. ir noriu ir toliau būti  - dalintis su jumis ta laime gyventi po saule.