VĖLINĖS

Koks bebūtų oras, Vėlinių dieną stoja savotiška rimtis... Jau vakar, Visų Šventųjų dieną, buvo ypatinga nuotaika. LTV visą dieną rodė ypatingas laidas - apie Just.Marcinkevičių, Monsinjorą Vasiliauską... Ir vėl žiūri, ir dar kartą klausai - ir vis negana. Ir eilėraščių negana, ir jų išminties negana. Kaip mes gyvename be jų - visų brangių išėjusių... Tikrai, tik ta laimė, kad teko gyventi tuo pačiu metu, dar ramina.
Nepastovėjom šiemet kapeliuose prie uždegtų žvakių su gimine petys į petį. Liga sukliudė. Ir trūksta dabar to vakaro. Visus metus man to vakaro truks.
matyt, ne veltui tas susitikimas kapeliuose, tas pastovėjimas, patylėjimas, pasikalbėjimas, prisiminimas... tai teikia nusiraminimą, kurio šiemet neteko gauti. Kaip ir trijų dienų šermenys prieš laidojimą - kad išvargtum, išgedėtum, išsikankintu, išsielvartautum, kad į to sielvarto dugną atsispirtum ir vėl ieškotum jėgų žiūrėti į priekį.
Vaikystėje mes tik Vėlinių dieną į kaimo kapinėles važiuodavom. Tai dabar tas laisvadienis Vėlines į Visus Šventus nukėlė. O šiandien jau reikėjo bėgti su reikalais. Ir visas skubantis pasaulis tokios ramios gamtos kontekste mano širdyje nesiderina su VĖLINĖM - ta diena iš vaikystės, kai žvakes mama pirkdavo turgelyje -vaškines rankų darbo žvakeles - pundelį ilgų ir kelis pundelius trumpų - apykreivių, jaukių, geltonų, rankomis lietų žvakių. Tiesa, kartais suaugę sakydavo, kad tos prastai dega, o kitos gerai, tų - knatas per plonas, kitų - geras tas knatas... Ir kai tos žvakės ,,blogais knatais"  nenorėjo degti, mes, vaikai, turėjome darbo - vėl ir vėl uždegti, vašką surinkti. Iš tos vaško mažas figūrėles lipdyti. Pamenu, kaip pusbrolis Arūnas pradegino striukės rankovę. Ir dar - kad tos ilgos žvakės negestų nuo žvarbaus vėjo, koks dažniausiai esti lapkritis, tėvai statydavo laikraštines ar kitokias užtvarėles. Ar kas dar prisimenate tuos beveik japoniškus tvarinius - tarp pagaliukų sukaišiotas apsaugėles, kad žvakelės degtų?
Ir mūsų Babytė tada buvo dar šiapus - su mumis. Su gražia skarele ir sunkiu paltu, kvepiančiu jos spintos kvapu - ypatingu, nenusakomu. Ji kalbėjosi su kapinėse sutiktais žmonėmis, ir tie žmonės mums buvo svarbūs. Juos kvietė į namus vakarienės, ir taip tie žmonės tapo mūsų vaikystės dalimi. Dauguma jų jau atgulė į tuos kapelius.
Ir kaip mes gyvename be jų  visų -  mums taip reikalingų...  Su neblėstančiu ilgesiu gyvename.
GYVENIMAS YRA LIŪDNAS. GYVENIMAS PILNAS NENUMALDOMO ILGESIO.
N E N U M A L D O M O...