Kepame keksiukus

Pasiruošėme produktus: 150 g minkšto kaimiško sviesto (Sigutė atvežė iš savo ekologinio kaimo. Ačiū jai); 150 g cukraus; 3 kiaušinis 200 g miltų; tris varškės sūrelius; šaukštelį kepimo miltelių; šaukštelį vanilinio cukraus; Minkštą sviestą ištrynėme su cukrumi ir vaniliniu cukrumi. Po vieną įmušėme kiaušinius, įmaišėme varškę. Miltus sumaišėme su kepimo milteliais ir įmaišėme į tešlą. Trylika keksiukų formelių pašovėme į orkaitę.

Rytoj su vaikais važiuosime pas tėvus. Pastaruoju metu įvairiomis progomis teko pasikalbėti su keliomis draugėmis apie tai, kad, bėgant metams, ryšys su giminėmis tampa tampresnis ir svarbesnis. Gal tikrai taip, galvoju. Ypač vaikams smagu, kai dažnai mato savo senelius, pusbrolius, tetas, iš jų mokosi, gauna švelnumo ir saldainių. Aš pažįstu tik tokį giminės gyvenimą, kur visi svarbūs vienas kitam ir laimėje, ir nelaimėje. Mes visi tuo didžiavomės, mums taip buvo ir jauku, ir patogu, ir smagu. Matau, kaip mano vaikas su pasididžiavimu pasakoja draugėms apie pusseseres, labai brangina pusseserės padovanotas mielas smulkmenėles, laukia susitikimo. Gaila, kad giminės ir šeimos išsivaikšto, išsiskirsto, nutolsta - pradžioje atstumu, o paskui vidiniu artumu... Ir mūsų giminės vienas kitas išvažiavęs. Rečiau susitinkame ir po Babytės mirties. Atšalo tie namai, kuriuos visi laikėme NAMAIS - savo ir visų mūsų namais. Atrodo, mes su tokiu nutolimu daug ko netenkame. Mūsų giminė, rečiau susitikdama, daug netenka. Ne kartą esame tai apgailėję. Ir mūsų vaikai - daug labiau, nes jie nežino to linksmumo, kai visa - tikrąja šio žodžio prasme - VISA giminė suklega prie vieno stalo. Ir visko gana. PILNATVĖ.