Viena draugė man pasiūlyti išsilyginti raukšles ant kaktos. Koks siaubas, kad aš tų raukšlių nebuvau iki šiol net pastebėjusi. Arba jos, rodos, visada buvo. Nuoširdžiai nesuku sau galvos dėl jų. Juokais pasakiau, kad ateina laikas tapti močiute, tai kokia gi būčiau močiutė - be raukšlių...

O jei rimtai - pats laikas vėl susirinkti su draugėmis prie taurės vyno ir apgodoti, išdiskutuoti visas moteriško gyvenimo aktualijas. Taigi ne apie raukšles, o apie drauges bene kasdien galvoju - bręsta pasisėdėjimas. Nes niekas nelygina raukšlių geriau už sveiką nuoširdų juoką, už ironišką ar sentimentalų žvilgsnį į save, bėgančius metus, prabėgančius ir pasiliekančius vyrus, bėgiojančius vaikus, skubantį laiką - į tą visą be perstojo judantį pasaulį... Tokių nuostabių moterų aplink mane - galvoju, ar joms ant kaktos taip pat atsirado raukšlių? Tik žinau, kad jos vis gražesnės ir išmintingesnės - vis įdomiau su jomis...