The Confession of a Child of the Century

The Confession of a Child of The Century (1836) by Alfred de Musset is the story of Octave, a young man of means, "taken with the malady of the age" -- a profound disillusionment with the world and humanity -- after his mistress betrays his trust.
,,Octave falls in love passionately"...

 ,,Amžiaus sūnaus išpažintis", Aldonos Merkytės vertimas į liet.kalbą, 1968

,,Neapsirikime: juodi rūbai, kuriuos nešioja vyrai mūsų laikais, yra baisus simbolis; kol iki jų buvo prieita, vienas po kito turėjo nukristi visi šarvai ir visos gėlės, auksu išsiuvinėtos ant mundurų. Žmogaus protas nusimetė visas iliuzijas, tačiau dabar pats nešioja gedulą, tikėdamasisi paguodos". (13 psl.)

,,Ieškoti kasdieniniame gyvenime meilės, panašios į tuos amžinos ir absoliučios meilės pavyzdžius, - tai tas pats, kas miesto aikštėje ieškoti Veneros grožio moterų ir norėti, kad lakštingalos giedotų Bothoveno simfonijas" (35 psl).

,,Meilė - neišaiškinama paslaptis, nėra ko abejoti. Kad ir kokiom grandinėm, kokiom banalybėm ir netgi, pasakyčiau, šlykštybėm žmonės ją nužemina, kad ir kokia galybe prietarų ją suluošino ir sudarkė, kad ir kokiame purvyne ji yra valkiojama, - meilė, gyvybinga ir fatališka meilė, vis vien lieka toks ta galingas dangaus įstatymas, kaip ir tas, kuris įsako saulei šviesti danguje" (117 psl).

Atrodo, kad tas jaunas vyras (šį pasaulį paliko būdamas jaunas, sako, turėjęs širdies negalavimų, be to, nespjovęs į alkoholį ir audringą gyvenimą...) gyveno, mylėjo ir nusivylė - ČIA ir DABAR. Santvarkos, mados, įpročiai ir moralės normos keitėsi ir tebesikleičia. Net klimatas Žemeje keičiasi. O žmonės ėjo, eina ir eis tais pačiais MEILĖS kalnais ir bedugnėmis...

Impulsai

Senoje užrašų knygelėje radau mintis, studijų metais (1994 spalio 25 d) užrašytas vakaro - susitikimo su Leonardu Gutausku metu.
,,Atminties neprikelsi tiesiog taip prisėdęs. Kaip  sako Prustas : dabarties impulsas praeities atsiminimui. Ant palangės gulinti vitražo šukė pajudina praeities atsiminimą apie kažkada prasidurtą koją.
Dabarties impulsai - aštrūs. Tai gali būti ir kvapas ar balsas. Tada grįžta praeitis".

Lentynos, knygos ir užrašų knygelės prikaišiotos raštelių, prisminimų, minčių, kaip kokių nukirptos aukso avies vilnos sruogų. Tai mano dabarties impulsų, skirtų praeičiai pažadinti, svarbi dalis.
Neprisimenu, kaip tada atrodė Leonardas Gutauskas, bet  prisimenu alkį - užrašyti jo mintis ir jo nutylėjimus. Ir atsidūsimus.  Kaip maldaknygė man atrodė ,,Vilko dantų karoliai".

Gyvenimas gražus susitikimais. Kiek daug nuostabių žmonių padeda mums kurti pačius save. Patys to nežinodami.
Norėčiau kokiu mažu mažu skaidriu vitražo stikleliu tyliai nugulti į kelias sielas...

GAUDEAMUS (lot. ,,džiaukimės")

Gaudeamus Igitur

Gaudeamus igitur, Juvenes dum sumus! Post jucundam juventutem, Post molestam senectutem Nos habebit humus. (bis) Vivat academia, Vivant professores, Vivat membrum quodlibet, Vivant membra quaelibet; Semper sint in flore. (bis) Vivat et Respublica Et qui illam regunt, Vivat nostra Civitas, Maecenatum caritas, Qui nos hic protegunt!

 Paskutinį GAUDEAMUS sugiedojome su Tado studijų draugais ir dėstytojais Šv.Kotrynos bažnyčioje.
Diplomas - rankose. Ketveri studijų metai, prabėgę akimirksniu, gražiai nugula į  praeitį.


Gaudeamus igitur,
Juvenes dum sumus!
Post jucundam juventutem,
Post molestam senectutem
Nos habebit humus.

Rabarbarai

Žinoma, kad antra pagl aktualumą tema - kur pirkote braškes, lenkiškos jos ar lietuviškos, kiek kainavo praėjusią savaitę ir kiek kainuoja dabar:)
O kai braškių jau pavalgysim (su maskarpone, be maskarponės, su cukrum, su pienu ir nieko...), galima ir rūgščiau. Paįvairinimui. Vasara - pyragų metas.
Turiu keletą rabarbarų receptų, taip pat ir išdandytų, bet ddarugė Živilė atsiuntė naują, kuriuo čia pasidalinu:
Reikės:
2 puodelių supjaustytų rabarbarų
3 kiaušinių
3/4 puodelio cukraus
1 a.š vanilės ekstrakto
80 g lydyto sviesto
1 1/3 puodelio miltų
80ml pieno
1 a.š kepimo miltelių
migdolų plokštelių
Eiga:
Kiaušinius išplakite su cukrumi ir vanile iki kol masė pabals, supilkite   pieną ir sviestą, dar kartą viską išplakite.
Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir suberkite į kiaušinių masę,   viską atsargiai išmaišykite, suberkite rabarbarus.
Kepimo formą 20cm skersmens patepkite sviestu arba išklokite kepimo   popieriumi ir supilkite tešlą, pabarstykite migdolų plokštelėmis.
Orkaitę įkaitinkite iki 180C, kepkite apie 30 min, kol įsmeigus medinį   pagaliuką, jį ištrauksite sausą.
Skanaus!

Gyvenimas be antenos

Prieš keletą dienų sugedo kompiuteris. Taip būna - staiga užtemo. Duomenys išsaugoti, kaina - nesvarbu (taip mes dabar visi mąstome, ir vertiname taip). Kelios dienos keisto jausmo: būtinai prireikia būtinos informacijos čia ir dabar, trūksta pašto, žinučių, komentarų, pan.
Gana komfortiška vėl atgauti savo kompiuterį gyvą ir sveiką. Net jei jo nereikia, žinai, kad jis yra. Pažįstamas jausmas, tiesa?
Vakar ,,nulūžo" mobilus telefonas. Tyliai ir garsiai sau kartoju, kad ,,jo man visai nereikia". Vaikui pasakoju (ir gana sentimentaliai) apie praeitį, kai visi puikiai surasdavo vienas kitą (ir daug pastovesniems ryšiams nei pastaruoju metu) tada, kai nebuvo mobiliųjų, o tie, kurie buvo - naminiai telefonai, ,,priršti" tikrąja šio žodžio prasme buvo. Jie net nerodė, kas tavęs ieškojo, kol buvai išėjęs. Tas ieškotojas turėjo paskambinti dar kartą. Šiandien tai atrodo kaip kokia pasaka. Iš dalies, matyt, ir todėl, kad antrą kartą TAS gali ir nepaskambinti. Neturės laiko. Per kitas antenas prisijungs prie kitų žmonių.
Tie, kurie be telefono ir kompiuterio,  - patys kalti, kad ,,išėję"...

Lenkiu į tai, kad likti be telefono - ne mažiau keistas jausmas nei bijoti prarasti kompiuterio duomenis. Baugi mintis: kaip aš be tų savo ,,duomenų" dabar gyvenčiau. Ar manęs ieškos, jei pats ,,neprisijungsiu". Ar antrą kartą paskambins. Kas ir ,,facebookinių" draugų ieškos ir kaip suras.

Vis dažniau girdžiu, kad žmonės sąmoningai nejungia televizoriaus. Aš taip pat nejungiu be reikalo (šiuo metu žiūriu tik futbolą).  Be telefono išeinančiųjų iš namų visgi , atrodo, nedaug. Labai nedaug.  Pirmiausia - nes labai jau patogus tas daikčiukas.

 

*Bet kai pagalvoji: išeitum visai dienai į pajūrį, pakeliui kepyklėlėje karštomis bandelėmis su kava pasilepinęs, atsigultum Nidoje į smėlį... Be telefono. Be kompiuterio.  Be antenos.
Pasidėtum mašinos raktelius į kelioninio krepšio dugną bent savaitei. Ir taip kasdien - Nida: kavos, sriubos, vėjo, smėlio, saulės, svajonių, apmąstymų, patylėjimų - ryto ir vakaro - be antenos, tik su vidiniu ryšiu, su pačiu savimi...  (čia girdėjote reklamą. Nes taip gražu būna tik reklaminiuose klipuose)

*Reklama, apmokama iš mano asmeninių lėšų:)
(Gretos Briedytės nuotrauka)

apie draugystę

Kartą girdėjau, kaip tokia didelė Lietuvos politikė (jos reitingai čia aukšti) pasakojo apie save. Neva daug žmonių taiko būti jos draugais, bet ji turinti tik vieną draugę, nes jos draugu gali būti tik praėjęs laiko ir gyvenimo išbandymus žmogus.
O man tai visiškai nesuprantama. Man net visai prastai atrodo, jei pusamžis žmogus turi tik vieną draugą.
Tėvai mus nuo vaikystės mokė, kad reikia gyventi ,,veidu į žmones". Jie visada turėjo draugų (dauguma - nuo jaunystės iki senatvės). Draugus reikėjo nuo vaikystės gerbti, kviesti į namus (užuot stovėjus su jais laiptinėje), pavaišinti, dalintis, sveikinti, pasitikėti.
Garbiame amžiuje labai didelę laiko dalį tėvai atiduoda draugams. Ir tuo pačiu tiek daug gyvenimo prasmės, džiaugsmo, pagalbos, gerų emocijų gauna iš savo draugų atgal. Tai tikrai ne tik klasės draugai, o ir daug vėliau sutikti darbo kolegos, kaimynai, su kuriais sutapo interesai, susiliejo širdys... Tikrai ne vienas jų yra.
Tai va, galvoju, kokie dideli PONIOS reitingai, turbūt ir turtai nemaži, o draugų - taip varganai nėra. Badas, galima sakyti. Tai ką  tie reitingai... Nuoširdžiai pasišnibždėti nėra su kuo. Tik valdiško vainiko ant kapo lauk tokiu atveju.
Mano draugams tai nereikia praeiti laiko išbandymo. Aš turiu draugų, kuriems nekeliu ,,ypatingų kartu išgyventų situacijų" kartelės. Atvirkščiai: meldžiu likimo, kad tų akmenų ant gyvenimo kelio būtų mums visiems kuo mažiau.
Su draugais galima tiesiog suprasti vienas kitą: kartu pietauti  ar vakare gerti vyną ant vejos, dalintis daigais, juoktis iš to paties, didžiuotis tuo pačiu, taip pat auklėti vaikus...Iš naujai sutiktų draugų galima  mokytis, nes jie - kitokie, jie skaitė kitokias knygas. Ir su naujomis draugėmis galima kuždėtis apie nuotykius, jausmus ir moteriškus dalykėlius...
Mano dragės nekaltinamos, kad jų nebuvo mano klasėje. Jos drasiai ir išdidžiai vadinamos DRAUGĖMIS. Taip pat kaip ir tos, kurios dvidešimtmetį kartu švenčia gimtadienius. Gi širdis per laiką išmoksta pajusti, kas iš sutiktų žmoniųyra ,,iš tavo planetos".
Taip ir gyveni, žmogau, susikibęs už rankų su kitais. Smagu, kai tas ratas platėja.
Man tai jau taip su ta draugyste išeina: vis prisijaukina kokie puikūs įdomūs žmonės. Ir kimba į ratą.

Bendraamžės

Mano draugė Reda ką tik atsiuntė nuotrauką, matyt, klajojančią interneto platybėse.

Kaip moteriška: žinoma, kad mes visos manome, kad esame tas pirmasis - Madonos - variantas:).
Vakar ta tema mačiau dar vieną nuotrauką: vonios kambaryje virš praustuvo vietoje veidrodžio tiesiog užrašyta:
TU ATRODAI PUIKIAI.

Ką gi, jei jautiesi kaip Madona, jei atrodai puikiai, tai ir 1958-ieji gimimo metai - niekai, vieni privalumai.


Pradedu tikėti Aušrės ir Orintos teorija (įsitikinimu, kuriuo nevalia abejoti), kad su amžiumi - vieni privalumai.
Ką Jūs tuo klausimu?