Žmogus - paukštis

penktadienį, nors dar nebuvo pavasario saulės, kilo poreikis išvalyti langus. nesvarbu, kad vėjuota, kad lašnojo, kad vos du laipsniai perkopė nulį. pavasaris pro švarų langą  matosi šimtą kartų geriau.
šeštadienį į žaliąjį inkilą atskrido varnėnas, ir negali, žmogau, akių atitraukti - gi valo jis tą inkilą: įlenda ir vėl išlenda su šapu snape. ir vėl - įlenda, išneša kitą šiukšlę. vėl  - į inkilą, ir atgal, tik su šiukšle snape.
per mažai stebiu gamtą, nevaikštau po mišką, o kai tokią ,,intelektualią" gamtą netyčia pro švarų namų langą pastebiu, pasijuntu kaip paukštis.
ir kaip kitaip paaiškinsi vidinį poreikį valyti langus - būtent tada, kai varnėnas kuopia savo žalius namus.
žmogaus protėviai kažkada buvo paukščiais. ne kitaip.
protėvių - paukščių atmintis gyvena žmogaus sieloje.
todėl vis dar jaučiame turėtus sparnus, kaip karo veteranas kad jaučia koją, kurios mūšyje neteko.
menki būtumėm, nepažinę paukščio sparnų.

Žmogus iš Indijos

Perskaičiau nuoširdų Karolinos Jokubaitytės kelionės po Indiją įspūdžių fragmentą. Ne apie architektūrą ir ne apie jogus, o apie Jettu, rusiškai kalbantį gidą , jauną indą, kurio gyvenimo filosofija, lyg kažkokios tolimos žvaigždės šviesa, su Karolina parskrido ir šildo. Juk energijos tvermės dėsnis apie tai ir kalba, tiesa?  Energija iš niekur neatsiranda ir  niekur nepradingsta. Karolina parvežė po vieną to žmogaus sielos spindulį visiems, kurie jos kelionės aprašymą skaitė.
Jaudinantis to žmogaus gerumas, materialaus atsisakymas vardan dvasinių vertybių, pastangos be melo pragyventi skirtas gyvenimo dienas, savotiškas švytėjimas, kuris šiuolaikiniam žmogui netikėtas, sukrečiantis, verčiantis susimąstyti. O juk tiesa - esame žemėje taip trumpai, lyg turistai, kodėl negalėtumėme būti vienas kitam geri, dalintis sriuba, pinigu ir šypsena.
Žinoma, kad panašių į Jettu teko sutikti ir tam, ir kitam. Ir Vilkaviškyje, ir Lozanoje, ir Niujorke yra išmintingų ir gerų žmonių. Va kad taip imtumėme apie gėrį daugiau kalbėti.
Pasiklausai žinių, o jos - apie skandalus ir purvinus sandalus. Susirenki į draugų ratelį - vėl negalime sustoti kalbėję apie problemas, ligas, skolas.
Kaip čia išmokus - kaip Jettu - ne dūsauti dėl problemų, o dainuoti, džiaugtis.  Didioji išmintis - tokia paprasta. Bet gili, drąsi, neabejojanti.
Reikia dar kartą paskaityti Tėvą Stanislovą, Čiurlionio laiškus Sofijai ir Viktorijos Daujotytės spinduliuojuančius tekstus apie spinduliuojantį Monsinjorą Vasiliauską. Būtinai reikia.

DECOUPAGE

Beveik netikėtai mudvi su Smilte nuvažiavome pasiklausyti dekupažo priemonių naudojimo pamokėlės. Dekupažas - žavus užsiėmimas, ilgiau ar trumpiau laikęs nelaisvėje daugelio moterų širdis ir mintis (pinigines - taip pat). Kaip ir reikėjo tikėtis, po tos pamokėlės mintys apie dekupažą vėl ėmė suktis Reikėtų nuvalyti užmaršties dulkes nuo teptukų, prakrapštyti dar likusių klijų ir lakų buteliukus, gal kažkiek litų dar galima išgelbėti (net aš išdžiūčiau, jei porai metų katilinėje būčiau palikta). 
Galvoju, gal sugrąžinti tas malonias valandas su teptukais, buteliukais, paveiksliukais... Kol dar ne laikas išeiti į lauką grėbti pernykštės žolės.
Kokias mintis sugrįžtantys paukščiai atneša Jums? :)

Die Einsamkeit

Toks vienas ,,blizgus" vyrukas M iš projektų ir žurnalų sumušė žmoną, su kurią gyveno dvidešimt metų, nuskriaudė vaikus. Apie tai šiandien parašė,,portalai", naujienas pakomentavo ,,kitos žvaigždutės". Taip gražiai dainavo, taip puikiai įmitavo verslo sėkmę ir šeimyninio gyvenimo harmonija, ir še tau. Namai - be šildymo, versle - skylės, o namuose - nė lašo harmonijos. Jis gražiai dainavo (o gal šoko, nežinau), o ji, matyt, klusniai už jo ,,numerius" balsavo, ir jie taip gražiai fotografavosi. Dvidešimt metų.
Kiek trumpiau, bet gražiai fotografavosi ir kita graži moteris - vokietė Heidi Klum (nuotraukos: Seal'as ir Klum su vaikais - gatvėje, namuose, pajūry...). Prieš kelias savaites, rodos, idelia laikytos poros santykiai pasirodė besantys kitokie. Esą, idealūs jie net nebuvo, ir t.t., ir t.t.
Kiek emocijų, dramų turėjo slėptis už visuomenei skirtų vaizdelių!. Šypsena prieš objektyvą, kai siela plūsta skausmu. Vaidyba prieš publiką, prieš vaikus, prieš pačią save? Už pinigus? Sunku tuo patikėti. Greičiausiai - tai tik neviltis, silpnumas, baimė. O gal ir šventas tikėjimas ir pastangos išsaugoti santykius - sau, vaikams, ateičiai... Metų metus - prisitaikyti, nusižeminti ir būti pažeminta.
Koks sudėtingas pasaulis - ŽMOGUS. Netelpantis į jokias schemas svajonių, jausmų, logikos, inercijos, įpročių, baimių raizginys. Rodos, paprasta: išsiskirti, palikti, trenkti durimis. O realybėje - kaip giliai tas sviesto puodynėlės dugnas ir kiek daug klampios grietinės dviem mažomis pelės kojelėmis reikia sutrypti, kad tą sviestą sumuši - pagrindą, nuo kurio atsispyrusi pelytė pasistieps ir vėl pamatys saulę.
Blizgantys puslapiai fotografuos naujas poras, skaitytojai po mėnesio nė neprisimins tų suvaidintų ,,idiliškų" istorijų. Tik tų nelaimingų moterų vaikai niekada neužmirs savo motinos žeminimo. Juk vaikams tikrai nieko nereikia daugiau nei žmogiškai išdidžių, garbingų, laimingų tėvų. Banalu, bet kiek daug reiškia tie žodžiai. Kaip sunku juos suvokti taip labai, kad jie virstų apsisprendimu: nebijoti - tiesos, visuomenės, rytojaus.
Moterys mielos, niekas neturi teisės mūsų žeminti. Išdidi, savimi pasitikinti moteris - tokia žavi, velniop tą blizgėjimą prieš kitus! Vieną kartą gyvendama turi būti laiminga iš tikrųjų... :)

Einsamkeit

Die Einsamkeit ist wie ein Regen.
Sie steigt vom Meer den Abenden entgegen;
von Ebenen, die fern sind und entlegen,
geht sie zum Himmel, der sie immer hat.
Und erst vom Himmel fällt sie auf die Stadt.

Regnet hernieder in den Zwitterstunden,
wenn sich nach Morgen wenden alle Gassen
und wenn die Leiber, welche nichts gefunden,
enttäuscht und traurig von einander lassen;
und wenn die Menschen, die einander hassen,
in einem Bett zusammen schlafen müssen:

dann geht die Einsamkeit mit den Flüssen...

Rainer Maria Rilke, 21.9.1902, Paris

LIETUVA

Vieni sako:,, bėkim bėkim", kiti sako: ,,čia stovėkim", treti sako:,,dar išgerkim".
Tokią mįslę iš aukštos tribūnos  užminė Kazys Saja, pirmas kalbėjęs Nepriklausomybės dienos proga. Įminimas skaudus - Lietuva.

DIENA SU TULPIŲ PUOŠTĖMIS. ŠVENTĖ

Koks būtų žmogaus gyvenimas be simbolių, ženklų, švenčių.
Jei neapsikeistumėme ištikimybę simbolizuojančiais žiedais, ir be jų mylėtumėm, bet žiedas ant piršto -  ypatingas, mielas, svarbus ženklas.
Jei gimdami ir mirdami atsisakytumėme pašventinimo, nebūtų užginta dorai gyventi ir kilniai numirti. Bet daugumai priimtinas, reikalingas ir reikšmingas aktas - ženklas.
Jei neišgertumėme taurės šampano paskutinę metų dieną, neskaičiuotumėme paskutinių metų sekundžių, nauji metai ateitų ir be to. Bet skubame pasveikinti savo artimus, apkabinti, linkėti.
Jei šiandien niekas nepasveikintų su Moters diena, liktumėme moterimis ir nepasveikintos.
Bet nepaisydami davatkiškų ar labai jau sumodernėjusių gyvenimo filosofų grasinimo, neva sovietiška ar senamadiška, diskriminuojanti ar  inkriminuojanti yra Moters diena, Vilniaus gatvėmis mina vyrai, nešini tulpėmis. Ir iš Italijos, ir iš kitos Pavilnio gatvės pusės atskrenda šypseną nešantys sveikinimai Moters dienos proga.
Ir kalbėkit, ką norit, apie trečią lytį, apie emancipaciją, moters teisę negimdyti, rūkyti, ropštis ant karjeros kopėčių, apie vyrų teisę gimdyti (!) ir pareigą išeiti dekretinių atostogų...
Įsivaizduokite, kaip ,,toli pažangos keliu" šioje srityje ,,nuvarėme", jei p.Burneikienė, gindama lygias galimybes, žada nubausti parduotuves, siūlančias  šiandien nuolaidas moterims jų šventės proga.

Bet tie vyrai su tulpėmis - vis nauja karta - eina ir eina Moters dienos rytą. Kas jiems ta ,,burneikienių tarnyba", jei moterys ir toliau perka pūdų dažus, puošiasi žiedais ir nėriniais, skaito madų žurnalus, ,,tirpsta", pamačiusios lėliuką, saugo mokyklinius dienoraščius ir savo vaikų piešinius, per pietų pertrauką ir vakarėlius kalba apie vyrus, dešimt kartų žiūri ,,Šokoladą", gražėja nuo komplimentų, svajoja, grimzta į prisiminimus, ir dar ir dar ir dar...
Priimkime visus sveikinimus ir komplimentus išskėstomis rankomis.
BŪTI MOTERIMI BŪTI - NUOSTABU.
Apie tai vis kalbame ir tiek daug jau kalbėjome. Ir tiek daug dar kalbėsime. Ir vaikai, ir mada, ir knygos, ir darbas, ir namų rūpestėliai, ir meilė, ir tomografija, ir plaukų dažai - čia vis apie TAI. Visa tai - spalvotas moters pasaulis.
Žinom, kad esam gražios, protingos, reikalingos ir geidžiamos. Bet kai sekmadienio rytą, dar neprabudus, tau šnabžda tai į ausį... To labai reikia, tiesa?

Mėgaujuos sau nuostabios ,,moteriškos"   Elisabeth Gilbert  knygos VALGYK. MELSKIS. MYLĖK tęsiniu (labai mėgaujuos), ir plačia šypsena pasitinku man šį pavasarį pražydusių tulpių puokštę.
Koks būtų žmogaus gyvenimas be simbolių, ženklų, švenčių...

ąžuolinis stalas

Tas ąžuolinis stalas, lydimas geros Mariaus energijos (tiek širdies į tą stalą įdėjo) ir mano džiaugsmo (nerimavau, kaip atrodys ,,galutinis vaizdelis") iškeliavo į naujus mielų žmonių namus. Į trijų žmonių namus, nes prieš porą savaičių  naujuose namuose ,,atsirado" naujagimis - mažoji  Austėja. 

Tikiuosi, kad visa jauna šeima džiaugsis tuo vienetiniu stalu, prie jo prisės ramią valandėlę puodeliui arbatos, o ir taurei vyno...

Jei žmogiškoji energija gali būti išsaugota ir perduodama daiktais (nuoširdžiomis pastangomis, rankų prisilietimu), tai stalu virtęs ąžuolo šmotas turėtų ilgai ilgai skleisti šilumą, taip labai Marius stengėsi, glostė, žiūrėjo iš arti ir iš toli, vėl glostė, galvojo ir stengėsi. Didžiuojuos juo. Ir labai džiaugiuosi.

,,Vienetiniams užsakovams" - vienetinis ir stalas.