sekmadienis su paslaptimi

Rytas prasidėjo Mariaus keptais blynais.
Moteriškoji pusė, negalėdama nusileisti, po pietų tarė savo paslaptingą žodį. 


150 g margarino  
200 g cukraus, 
3 kiaušiniai, 
200 g  grietinės, 
400 g miltų, 
pusę pakelio kepimo miltelių, 
vanilinio cukraus, 
šaldytų vyšnių

Ištirpinkite margariną. Į dar karštą ištirpintą margariną berkite cukrų ir sukite, kol jis ims tirpti. Mišiniui praaušus,  įmuškite po kiaušinį. Grietinėje išmaišykite kepimo miltelius, supilkite į dubenį ir išsukite. Po to berkite miltus kartu su vaniliniu cukrumi ir viską gerai išsukite.  Masę supilkite į formeles, įspauskite po vieną kitą vyšnią ir kepkite 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje , kol gražiai paruduos. 
Keksiukuose paslėptos vyšnios turėjo būti paslaptis, bet labai trumpa paslaptis, kurios skubus atskleidimas tėčiui tapo Smiltei svarbiausia kepimo dalimi:) 


Kad nebūtų sprangu, tokią darganotą dieną mums puikiai tiko dar šiltas spanguolių kisielius...

 O dabar pasipustysim plunksneles ir važiuosim į šv.Kotrynos bažnyčia pasiklausyti Vyšniausko.

,,Kodėl vyrams reikia sekso, o moterims meilės"

Kai, rodos, nieko naujo apie vyrų ir moterų panašumus ir skirtumus negali sužinoti, o Allan ir Barbaros Pease knygą pirkau tik dėl linksmų istorijų ir anekdotų, visgi kažką naują sužinojau.
Būtent:
Pirma. Gyvenimo partnerį, pasirodo, reikia rinktis labai sąmoningai ir atsakingai. Paprasta tiesa, bet atrodė, kad tik blondinės ir barakudos ieško turtingų vyrų, krepšininkų su solidžiais kontraktais. Pasirodo, iš meilės susituokusios poros turi mažiausiai šansų drauge nugyventi gražų bendrą gyvenimą. Rodos, įsimylėjai ir lėk ant tų sparnų...  Bet palyginimas knygoje man pasirodė įtikinamas: gi firmos darbuotoją renkamės atidžiai, skaitome rekomendacijas, tikimės išsilavinimo, teisingos partinės priklausomybės, atitinkamos šeimyninės padėties ir moralinių nuostatų. Renkamės iš kelių kandidatų. Taigi, įsimylėti (kitaip sakant, būti stiprioje hormonų įtakoje) ir lėkti lėkti lėkti - labai jau rizikinga...
Nenuostabu, kad p e r   v ė l a i tai sužinojau. Skausmingos praeities neištrinsi. Praėjo tiek metų, ir linksmoje knygelėje (o gyvenimas gražus ir tuo, kad kartais gali būti linksma, lengva ir gera) psichologų pora iš Australijos apibendrino ir padėjo loginį tašką toje nenusisekusios meilės (ir vedybų) istorijoje (emocinius taškus jau seniai buvau pribaksnojusi pati :).
Antra: Vyrai tikrai mažiausiai kelis kartus per dieną apie nieką negalvoja. Sunku, būnant moterimi, tai įsivaizduoti, bet tai įrodyta. ,, Apie ką galvoji?".- ,, Apie nieką". Ir jis tikrai yra savo smegenų dykumoje, kur NIEKO nėra. Atsijungęs, taip sakant. Geras, tiesa?
Ir šiaip:
Kad vyras būtų laimingas, moteris turi jį suprasti ir truputį mylėti.
Kad moteris būtų laiminga, vyras turi ją labai mylėti ir net nebandyti suprasti

P.S. Kaip atsvarą šiai tikrai jau labai lengvai ir linksmai knygai galima paskaityti kitą - priešingą  - kur nėra vietos šypsenai, ir vilties susikalbėti su mylimuoju - mažai.PIRMINIŲ SKAIČIŲ VIENATVĖ.
Bet šiandien ta diena, kai nelietuviškai lengva ir visai smagu. O lapkričio pabaiga vis dar lepina nuostabiu oru, pritariamai nušvinta saulė. IR ŽIEMOS ŠIEMET NEBUS.

laivas pakeltomis burėmis

Praėjęs savaitgalis visas - apie skubančius laiko traukinius ir lyg kine pro akis praplaukiančius laiko garlaivius.
Šeštadienį Stonių šeima laidoje apie seną kiną sugrąžino į jaunystę, rodydama kiną  MANO MAŽYTĖ ŽMONA ,  po kurio visos mergaitės įsimylėjo Saulių Balandį, pavydėjo Koriznaitei ir Sauliaus Balandžio žmonai... Prisimenu, dažnai sutikdavome Balandį su žmona Gedimino prospekte ar kur kitur (tai buvo dar tie laikai, kai mes visi daug vaikščiojome. Vaikščiojome, nes neturėjome mašinų, nes turėjome energijos, nes mylėjome Vilniaus gatves, nes vaikščioti  - tiesiog smagu... Ir laiko vaikščiojimui pakakdavo).
Daug laiko nubėgo. Saulius Balandis vis dar vertas, kad jį įsimylėtų merginos. Ar genetika, o gal gyvenimo būdas čia kaltas, kad jis - iš tų vyrų, kurie su laiku išlieka gražūs, tiesi, giedru veidu, modernūs, nors solidesni. Jis išlaikė ir kitokius išbandymus - neįsivėlė į ŽMONIŲ pelkes, pusamžių vyrų hormonų bangas, nepliauškia apie savo miegamąjį ar virtuvę, nepradėjo šokti televizoriuje, kad Šapranauskas su Smoriginu pasismagintų.
Dėl to tas vaidmuo R.Banionio filme šiandien atrodo dar vertesnis -  TIKRAS. Dabar jau tikrai, kai laikas spaudą uždėjo.
Nuostabiai tikra tame filme Gražina Dauguvietytė, kurios ,,gražus jubiliejus" kaip tik šiomis dienomis. Turbūt tada  (1984) ji atrodė ,,sena", bet kai šiandien žiūri - ji tada buvo dar jauna. Smagus tas žaidimas su sąvokomis. Nors ir žiaurokas. Pamoka - nereikia be reikalo pačiam savęs pasendinti.
Labiausiai man širdį nudiegė paskutinės filmo frazės - maždaug: ,,kas pralėkė  pro šalį? laivas, pakeltomis burėmis, - žmogaus gyvenimo metai".
Taigi, Jiems - Banioniui, kitiems filmo kūrėjams jau tada kažkaip svariai skambėjo tas laiko bėgimas, tokios mintys sukosi, bet tos atkarpėlės laiko buvo - kaip dešrytės.
O va dabar - kas gi čia pralėkė pro šalį - MŪSŲ GYVENIMAS - LAIVAS, PAKELTOMIS BURĖMIS...
O kai pažiūrėsime tą filmą po dar vieno laiko gabalo (kam bus lemta tas finalines filmo frazes dar kartą išgirsti...), va tada tai bus laimė - nubraukti sentimentalią ir tokią tikrą tikrą ašarą - ak, TAS LAIVAS , PAKELTOMIS BURĖMIS...

Sekmadienį vakare Gytis Paškevičius , švenčiantis ,,gražų jubiliejų", stovėjo prieš kelis tūkstančius klausytojų Siemens arenoje susijaudinęs ir pasimetęs kaip berniukas. Nesitikėjo, kad yra toks mylimas, toks mėgstamas, toks populiarus, toks reikalingas. Plika akim matėsi, kad jam trūksta žodžių padėkoti už tą klausytojų atsidavimą ir gera aurą, kurią jie atsinešė į koncertą. Koncertas buvo solidus - su Kauno simfoniniu orkestru, berniukų choru, keliais kviestais muzikantais. LAIKO TRAUKINIAI - taip pavadinta nauja plokštelė. Išsinešiojo pirkėjai akimirksniu tas dainas.
Tai ir vėl - patvirtinimas, kad teisinga buvo taip gyventi - nefotografuoti savęs miegamajame ir apsieiti be Petruškevičiaus ir jo rekomenduotų apatinių ir viršutinių. Tik vieną kartą kažkur skaičiau apie Paškevičiaus buitį. Ir nuotrauka buvo - sodyboje kerta sau malkas. Tiesiog kaip žmogus.
Ir dainų tekstų pats nepradėjo kurti kaip kokia Mia. Ir rūpi jam tai, apie ką dainuoja, todėl visos eilutės, kurias ištaria savo dusliu įtikinančiu, svaigiu balsu - ,,kanda" - apie jausmą, apie laimę ar apie tėvynę - tik pačios aukščiausios prabos metaforomis...
Ir apie bėgantį laiką - taip pat žmogiškai, nebijodamas jausmo parodyti, nebijodamas jaudintis. Ir nuoširdžiai džiaugdamasis ir žemai nusilenkdamas savo publikai, kai žodžių pritrūko. Ir tūkstančiai žmonių svaigino savo dėmesiu ir aplodismentais...
Kitą dieną mačiau Paškevičių tiesioginėje vaizdo konferencijoje DELFI biure - tebebuvo dar ,,pagiriotas" nuo to koncerto sėkmės, nuo pripažinimo ir dėkingumo, kurio, būdamas kuklus, nesitikėjo.

Tai va, ištikimybė jaunystės idealams- apsimoka.

Verdame uogienes

Šiandien perskaičiau vieno straipsnelio pavadinimą, kuris skelbė, kad tapti namų šeimininke tampa madinga. Žaviuosi tuo šiuolaikiniu atradimu - iš citrinos pasigaminti limonadą, kiekvieną rūgščią gyvenimo situaciją paversti įvaizdžiu, džiaugsmu, grožiu ir gėriu. Ką gi, iš dviejų minusų kažkaip galima sudėlioti pliusą. Gera apie tą galimybę bent teoriškai žinoti, nors manęs tų metodikų niekas nemokė. Bet stengiuos neatsilikti nuo mados, taip sakant. Iš įspūdingo dydžio moliūgo ir iš močiutės Danutės surinktų įspūdingo dydžio spanguolių virėme uogienes - su cinamonu, imbieru, mandarinais, citrinomis, vanile ir brendžiu. Ir jau paragavome. Atrodo, visai nieko. Tas moliūgas ir tos spanguolės jau patys savaime GERI - skanūs, ekologiški, ,,žali", sveiki ir pan. O gi dar tas brendis ir tos trys didžiosios Š: ,,Šeimininkės Širdies Šiluma"...

P.S. Girdėjau, vėl Vilniuje greitai rodys reklaminius filmukus. Norėčiau ten nueiti.

Kepame keksiukus

Pasiruošėme produktus: 150 g minkšto kaimiško sviesto (Sigutė atvežė iš savo ekologinio kaimo. Ačiū jai); 150 g cukraus; 3 kiaušinis 200 g miltų; tris varškės sūrelius; šaukštelį kepimo miltelių; šaukštelį vanilinio cukraus; Minkštą sviestą ištrynėme su cukrumi ir vaniliniu cukrumi. Po vieną įmušėme kiaušinius, įmaišėme varškę. Miltus sumaišėme su kepimo milteliais ir įmaišėme į tešlą. Trylika keksiukų formelių pašovėme į orkaitę.

Rytoj su vaikais važiuosime pas tėvus. Pastaruoju metu įvairiomis progomis teko pasikalbėti su keliomis draugėmis apie tai, kad, bėgant metams, ryšys su giminėmis tampa tampresnis ir svarbesnis. Gal tikrai taip, galvoju. Ypač vaikams smagu, kai dažnai mato savo senelius, pusbrolius, tetas, iš jų mokosi, gauna švelnumo ir saldainių. Aš pažįstu tik tokį giminės gyvenimą, kur visi svarbūs vienas kitam ir laimėje, ir nelaimėje. Mes visi tuo didžiavomės, mums taip buvo ir jauku, ir patogu, ir smagu. Matau, kaip mano vaikas su pasididžiavimu pasakoja draugėms apie pusseseres, labai brangina pusseserės padovanotas mielas smulkmenėles, laukia susitikimo. Gaila, kad giminės ir šeimos išsivaikšto, išsiskirsto, nutolsta - pradžioje atstumu, o paskui vidiniu artumu... Ir mūsų giminės vienas kitas išvažiavęs. Rečiau susitinkame ir po Babytės mirties. Atšalo tie namai, kuriuos visi laikėme NAMAIS - savo ir visų mūsų namais. Atrodo, mes su tokiu nutolimu daug ko netenkame. Mūsų giminė, rečiau susitikdama, daug netenka. Ne kartą esame tai apgailėję. Ir mūsų vaikai - daug labiau, nes jie nežino to linksmumo, kai visa - tikrąja šio žodžio prasme - VISA giminė suklega prie vieno stalo. Ir visko gana. PILNATVĖ.

tos šiltos rudens dienos...

tos dienos vilioja iš namų... O pačios aktyviausios rudens ir pasivaikščiojimų gerbėjos - mamos su vaikais. Parodų rūmuose sutikome ir daugiau ,,draugių", pabėgusių nuo projektų ir kompiuterių, su ,,dekoruotais" vaikais ir su balionais.
Penktadienis jau pats savaime - geriausia savaitės diena. O dar TOOOOKS ruduo... Net netinka Dostojevskio IDIOTĄ žiūrėti (antras kanalas rodo). Tinka nebent Lermontovas, Puškinas. Arba Erlickas?
Ir poezijos skaityti nebūtina - poetiška visa būtis pati savaime. Prabundi: rūke stovi ąžuolai, o iš tos miglos pro šakas kyla saulė. Konkreti raudona, aiški, šilta, užvedanti gražiai dienai. Norisi tik spalvotas pėdkelnes prie trumpo sijono priderinti ir laukti, kas čia galėtų pakviesti kavos į lauko terasą (pvz., Pilies gatvėje...). O jei vis nepakviečia - nieko tokio. Ir taip smagu. Ypač jei su spalvotom kojinėm ir pasikvėpinus mėgiamais kvepalais.
Toks gražus šių metų ruduo - kaip karštas šokoladas - netikėtai daug, mėgaujies dar ir dar, ir dar likę... Ir vis toks pats sodrus. Dar paskutiniai pastirę augalai nenuvalyti iš gėlių lysvių, bet tokia iliuzija, tarsi to laiko dar pakaks... Puikus jausmas.
Martynas turi gerą žodį tai būsenai - ,,čilinti"... Atrodo, kad svarbiausia dabar - pasimėgauti rudeniu, tuo grožiu ir gėriu, kurio lyg ir nepriklausė, bet kliuvo netikėtai.
,,Čilinti" - neskaičiuoti valandų ir dienų, klausyti muzikos, svajoti, vaikščioti, miegoti, nemiegoti, šypsotis ir plepėti su draugėmis. Geras?
 

VĖLINĖS

Koks bebūtų oras, Vėlinių dieną stoja savotiška rimtis... Jau vakar, Visų Šventųjų dieną, buvo ypatinga nuotaika. LTV visą dieną rodė ypatingas laidas - apie Just.Marcinkevičių, Monsinjorą Vasiliauską... Ir vėl žiūri, ir dar kartą klausai - ir vis negana. Ir eilėraščių negana, ir jų išminties negana. Kaip mes gyvename be jų - visų brangių išėjusių... Tikrai, tik ta laimė, kad teko gyventi tuo pačiu metu, dar ramina.
Nepastovėjom šiemet kapeliuose prie uždegtų žvakių su gimine petys į petį. Liga sukliudė. Ir trūksta dabar to vakaro. Visus metus man to vakaro truks.
matyt, ne veltui tas susitikimas kapeliuose, tas pastovėjimas, patylėjimas, pasikalbėjimas, prisiminimas... tai teikia nusiraminimą, kurio šiemet neteko gauti. Kaip ir trijų dienų šermenys prieš laidojimą - kad išvargtum, išgedėtum, išsikankintu, išsielvartautum, kad į to sielvarto dugną atsispirtum ir vėl ieškotum jėgų žiūrėti į priekį.
Vaikystėje mes tik Vėlinių dieną į kaimo kapinėles važiuodavom. Tai dabar tas laisvadienis Vėlines į Visus Šventus nukėlė. O šiandien jau reikėjo bėgti su reikalais. Ir visas skubantis pasaulis tokios ramios gamtos kontekste mano širdyje nesiderina su VĖLINĖM - ta diena iš vaikystės, kai žvakes mama pirkdavo turgelyje -vaškines rankų darbo žvakeles - pundelį ilgų ir kelis pundelius trumpų - apykreivių, jaukių, geltonų, rankomis lietų žvakių. Tiesa, kartais suaugę sakydavo, kad tos prastai dega, o kitos gerai, tų - knatas per plonas, kitų - geras tas knatas... Ir kai tos žvakės ,,blogais knatais"  nenorėjo degti, mes, vaikai, turėjome darbo - vėl ir vėl uždegti, vašką surinkti. Iš tos vaško mažas figūrėles lipdyti. Pamenu, kaip pusbrolis Arūnas pradegino striukės rankovę. Ir dar - kad tos ilgos žvakės negestų nuo žvarbaus vėjo, koks dažniausiai esti lapkritis, tėvai statydavo laikraštines ar kitokias užtvarėles. Ar kas dar prisimenate tuos beveik japoniškus tvarinius - tarp pagaliukų sukaišiotas apsaugėles, kad žvakelės degtų?
Ir mūsų Babytė tada buvo dar šiapus - su mumis. Su gražia skarele ir sunkiu paltu, kvepiančiu jos spintos kvapu - ypatingu, nenusakomu. Ji kalbėjosi su kapinėse sutiktais žmonėmis, ir tie žmonės mums buvo svarbūs. Juos kvietė į namus vakarienės, ir taip tie žmonės tapo mūsų vaikystės dalimi. Dauguma jų jau atgulė į tuos kapelius.
Ir kaip mes gyvename be jų  visų -  mums taip reikalingų...  Su neblėstančiu ilgesiu gyvename.
GYVENIMAS YRA LIŪDNAS. GYVENIMAS PILNAS NENUMALDOMO ILGESIO.
N E N U M A L D O M O...

Moliūgėlio dienos

Nors ir kaip priešintųsi ,,Veronika Povilionika", kaip Smiltė ją meiliai vadina, bet ,,amerikoniška" moliūgėlio diena pasibeldžia į mūsų duris jau beveik kasmet. Iš kur tas moliūgas bebūtų - iš Amerikos ar iš Redos daržo, smagu pabandyti naują pyrago receptą. O argi skanu vienam jį šlamšti??? Be to, nesveika ir amoralu... Pasidalinam su kaimynais.
Živilė, kuriai lemta buvo gimti ŠIANDIEN (LABAI LABAI JĄ SVEIKINU, LINKĖDAMA SVEIKATOS IR TO SVEIKO MĄSTYMO IR NEPAKARTOJAMO SUGEBĖJIMO - ŽODĮ PATAIKYTI Į KONTEKSTĄ - TAIKLIAI, LOGIŠKAI, GREITAI...), atsiuntė puikų pyrago receptėlį:
MOLIUGELIS
Man labai patiko - jau du kartus kepiau.
Nei čia su velniais draugauji, žmogau, nei ką... Taip gražu moliūgais moliūgėliais savo ištuštėjusias terasas papuošti. Ir moliūgų sriubą iš Beatos tinklapio pasrėbėm. labai tiko - virusas paguldė stipriuosius šeimos žmones, tai net ir šie neturėjo jėgų priešintis moliūgui.
Kuo labiau kyla pasipriešinimas tam moliūgui, tuo mažiau blogybių aš čia matau. Gi ne kapų vartyti ir jaunimas eina, kai susirenka į klubą, pvz., baltais drabužiais... O ,,seniams" televizorius su Duduryte papasakoja siaubingų istorijų apie vaiduoklius...

Kur gi pabėgsi nuo angliškų žodžių, vokiškų automobilių, itališko maisto, skandinaviškų vaikščiojimo lazdų, Tibeto medicinos, Rygos balzamo ir amerikietiško moliūgo ...