Vaikai kaip žolė. Aš galiu apsimest,
Kad esu autobusas
Arba, sakysim, meška.
Tarsi ant ilgo žirafos kaklo
Karias iš karto visi ant manęs.
Ir prašo prašo vaikai,
Kad būčiau kareivis.
O man nesunku –
Iš tikro: aš moku šaudyt
Ir apkasus kast.
Atstatę ginklus medinius,
Jie ima mane nelaisvėn,
Pastato prie sienos sušaudyt.
O aš, apsimetęs negyvu, krentu.
Man nesunku apsimest –
Mačiau aš, kaip žmonės prie sienų griūva
Susiėmę už šonų,
Ir kaip orą beviltiškai graibo,
Ieškodami rankos.
Ir aš, apsimetęs negyvu, krentu.
Nutyla mažieji kareiviai.
Meta savo ginklus
Ir bėga bėga vaikai
Išsigandę.
Iš lėto keliuos ir šaukiu jiems:
– Palaukite!
Šaukiu jiems:
– Palaukite, aš jau meška!
Žiūrėkite – aš jau meška…
(Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966).
Labai liūdnas vakaras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą