UGNELĖ

Ir paprasta diena gali virsti ypatinga.
Šokių kolektyvas UGNELĖ ir Dvariono muzikos mokyklos liaudies muzikos instrumentų ansamblis sutilpo į nedidelę vaikų darželio (Gabijos gatvėje) salę ir grojo, šoko, trypė ir šypsojosi. Mažieji darželinukai sužinojo apie vyžas ir apie skrabalus, o ir patys galėjo pagroti ir pašokti su ,,tikrais'' muzikantais ir šokėjais.
Visiems buvo smagu.

Taip tyliai ir išradingai gražius darbus dirba kai kurie būrelių vadovai ir darželių auklėtojai (liko už kadro:). Rodos, paprasta, bet nedaug kas šiandien dar tai supranta; be jokių Europos fondų, tiesiog šiaip - panaudojant savo pačių vidinius ,,fondus": kūrybiškumą, profesionalumą, darbštumą, iniciatyvumą, meilę vaikams ir savo darbui.
Kaip smagu, kad tokie spinduliukai apšviečia mūsų vaikus.
Vadavė Ligita Didžiulienė - ideali vaikų šokių mokytoja!

Pirmasis koncertas

Sujudę, susijaudinę, pasitempę ir pasipuošę nuo pat ankstyvo ryto namiškiai ir kaimynai: Smiltelės pirmasis koncertas.

Trys kūriniai, ant stygų virpantys pirščiukai...  Dar viena repeticija iš pat ryto - kad tik nepasimestų nė viena natelė. Taip ilgai reikėjo laukti pasirodymo - ji grojo paskutinė. Bet neišsiblaškė, nepamiršo gražiai nusilenkti, o melodija skambėjo lengvai ir įtikinamai. Taip bent mums atrodė. 

Draugės, kantriai išklausiusios keliolikos kitų vaikų pasirodymą, gražiai pasveikino, ir visos buvo laimingos. 

Visą dieną liko paženklinta to pirmojo koncerto žyme. Labai graži  ir įsimintina diena.

MIRĖ POETAS MARCELIJUS MARTINAITIS

Vaikai kaip žolė. Aš galiu apsimest,
Kad esu autobusas
Arba, sakysim, meška.
Tarsi ant ilgo žirafos kaklo
Karias iš karto visi ant manęs.
Ir prašo prašo vaikai,
Kad būčiau kareivis.
O man nesunku –
Iš tikro: aš moku šaudyt
Ir apkasus kast.
Atstatę ginklus medinius,
Jie ima mane nelaisvėn,
Pastato prie sienos sušaudyt.
O aš, apsimetęs negyvu, krentu.
Man nesunku apsimest –
Mačiau aš, kaip žmonės prie sienų griūva
Susiėmę už šonų,
Ir kaip orą beviltiškai graibo,
Ieškodami rankos.
Ir aš, apsimetęs negyvu, krentu.
Nutyla mažieji kareiviai.
Meta savo ginklus
Ir bėga bėga vaikai
Išsigandę.
Iš lėto keliuos ir šaukiu jiems:
– Palaukite!
Šaukiu jiems:
– Palaukite, aš jau meška!
Žiūrėkite – aš jau meška…
(Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966).

Labai liūdnas vakaras.