Draugystės arkliukai

Norisi padėkoti ir pasidžiaugti, o gal keliais sakiniais dar mintyse pratęsti tą gražų jaukų draugystės vakarą.
Neatsirado didelių žodžių tą vakarą Jums visoms, mano mielos Draugės, padėkoti už draugystę. O gal draugystei dideli žodžiai nė nereikalingi.
Vakarėlis su arkliukais buvo jaukus.
Jūs visos - tokios skirtingos. Ir kartu - visos gražios, protingos, pasitikinčios savimi, jausmingos, romantiškos, modernios, veiklios, skubančios ir spėjančios.  Toks džiaugsmas, kai visos - viename būryje. Ačiū.

Tegu maži romantiški arkliukai ant didelių laimės sparnų Jus neša į Naujuosius metus. Ateinantys metai bus daug daug daug geresni mums visiems.

Apie plaukimą ir kiaulystes

Bene visi šiuo metu gyvena Europos plaukimo čempionato ritmu. Tarp kalėdinių renginių blykčioja auksinės Rūtos  Meilutytės žinutės.
Kartais  žinutės iš čempionato  netikėtos: plaukikas Mindaugas Sadauskas pavėlavo užsiregistruoti ir negalėjo dalyvauti finalo plaukime.  Portalas www.lrytas.lt taip ir pavadino:  ,,dėl vaikiškos priežasties".  Priežastis suprantama net vaikui.
Smiltė nuliūdo, išgirdusi plaukimo varžybų komentatoriaus pranešimą apie pavėlavimą ir supratingai sugretino:
- Taip atsitiko ir Paršeliui iš DARBĖNŲ knygos. Jis pavėlavo į lėktuvą ir lėktuvas jo nepalaukė.

Moralas: lėktuvas Paršelio nelaukia.

Medinis arkliukas. Kvietimas į vakarėlį

nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas.

taip jau nutiko, kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė.

- o kas toliau?

- ar neužtenka: rūkas,
naktis, vienatvė ir arkliukas

(D.Kajokas)

Sentimentaliais arkliuko žingsneliais atrisnojantys Nauji metai bus labai geri. Tai ne kokie senieji tryliktieji... Ir gražaus liūdesio juose tegu būna. Bet tik gražaus! Kad tik tie metai būtų į mus atsukę garuojantį gerą šildantį arklišką snukį, kad mirksėtų mums ilgomis blakstienomis, o geros protingos ir draugiškos arklio akys kad lydėtų mus ištisus metus.
Arklys viską supranta, tik kalbėti nemoka. Bet mes - dar ir kaip!
Va, šiuo klausimu ir turime ir vėl tradiciškai susitikti, senuosius metus palydėdamos.
Antradienį, gruodžio 17 dieną, tradicinis moteriškas pasibūvimas toje pačioje vietoje - mūsų namuose. Renkamės po darbų -  18 val.
Nuotaika - kūrybinė. Laukia mažytė staigmena. Daugiau nieko žinoti nereikia.

Žodžių muzika

Smiltė:
- O ką reiškia ,,solo''?
- Reiškia, kad atlikėjas yra vienas.
- Žinau! Prisiminiau: kai atlikėjas vienas - solo, kai du - duetas, kai trys - trio, kai keturi - kvartetas, kai penki - PINCETAS, kai šeši - sekstetas...

technologijos

Išmanūs telefonai ir kompiuteriai, naujos technologijos, rodos, tik kažkur ,pirmyn'' vedančios.
Radijas mėtosi ir nežino, kada ir kur lis. Gal nelis. Bet gali palyti. Kai kur. Kažkur.
 
Nei nei iš šen, nei iš ten vidury kiemo atsirado didelė, labai labai didelė rupūžė. Drąsiai nuropojo į gėlyną ir įlindo į ką tik išpurentą žemę po gėlės krūmu.
Po kelių minučių jau lijo. Čia ir dabar.

O gal mums ,,pirmyn'' nereikia?

.2013.5.31. No comment

Neįgalumas

1. Kiekvienas norime didžiuotis savo valstybe. Asmeniškai esu patyrusi, su kokiu pasididžiavimu apie savo valstybę kalba šveicarai, italai, vokiečiai (pvz., viena draugė vokietė man prieštaravo, kam perku alternatyvius brangius skiepus dukrai. Juk valstybė kitus kompensuoja. Jos argumentas: ,,aš žinau, jei mano valstybė savo piliečiams perka, vadinasi ji perka tai, kad yra geriausia''. Ar mes irgi tai žinome?)

Mano tėvelis, peržengęs septynias dešimtis, yra ne ligų maišas, o ligų vežimas, pasak jo kardiologo. Ir onkologas, ir endokrinologas, ir kardiologas, ir alergologas, ir ir ir... deja turi su tėveliu rimtų reikalų. Po insulto jis vos paeina. Jau dešimtmečiai kaip serga chroniškomis ligomis. Suprantama, vis silpsta, ir metai taip pat daro savo.
Mano valstybė abejoja neįgalumu. Gėda čia aprašyti, bet komisijų komisijoms (po skirtingas klinikas skirtinguose miestuose ligotas senas žmogus turi blaškytis)  nepakanka ligų istorijos. Ir net matyti vos pajudantį žmogų - nepakanka. Reikia atsistoti. Eiti. Sustoti. Dar kartą. Eiti. Sėsti. Atsistoti. Į kitą komisiją nuvykti. Atsistoti, eiti, laukti, eiti. O gal gi jam praėjo diabetas, vėžys, opaligė, mažakraujystė, senatvė ir insulto padariniai? REIKIA PATIKRINTI. O kas, jei valstybė tuos 150 Lt už neįgalumą sumokės jau pasveikusiam nuo tų nepagydomų patalogijų?  Čia gi ne kokius fejerverkus į rūką už milijonus pinigų iššauti. Dar ims senukas ir vitaminų nusipirks. O jam laikas ... kaip čia švelniau pasakius.
PSD mokamas solidarumo principu - kiek darbų turi, nuo visų ir moki PSD. Kaip vertėja moku, kaip SĖKMĖS LAIPTŲ vadybininkė moku, kaip papuošaliukų gamintoja moku ir kaip AK'MENUKŲ vadovė moku taip pat. Solidarizuojuos. Remiu sistemą, o sistema tyčiojasi is mano seno tėvo neįgalumo.

2. Neįgalus yra ne tik mano tėvas, bet ir valstybinės įstaigos. Pvz., VMI. Tai sužinojau šiandien, poniai tarnautojai iš Lietuvos pašto man nelabai maloniai išaiškinus raštu.
Man pasirodė keista, kodėl mano mokėjimas už verslo liudijimą banko mokėjimų sąraše nėra fiksuotas. Mokėjau į VMI sąskaitą iš naujos svetainės MANO VMI, bet kopijos neliko(!), vietoje to atsirado mokėjimas į Lietuvos pašto sąskaitą. VMI konsultantė telefonu paaiškinti negalėjo. NEŽINAU (ir neįdomu, taip sakant...).
O va kiosko (oi, atsiprašau, Lietuvos pašto) darbininkė žino: VMI, REGITRA ir kt žemiau išvardintos įstaigos turi rimtą negalią ir pinigų gauti be tarpininkų negali. Kaip vaikai iki 16-kos... (Net neįgalūs pensininkai turi banko sąskaitas ir pinigėlius gauti gali!)
Čia ponios atsakymas, kad žinotumėme, kokia sunki mūsų valstybės negalia. ARBA AŠ NIEKO NESUPRANTU, KAS GI ČIA VYKSTA...
Laba diena, p. Dalia,

Valstybinės institucijos, teikiančios paslaugas elektroninėje erdvėje (pvz. VMI, Aplinkos apsaugos ministerija, VĮ Regitra, mokyklos ir kt.), neturi galimybės sudaryti tiesiogines sąlygas fiziniams ir juridiniams asmenims (toliau – mokėtojai) atsiskaityti už viešųjų ir administracinių paslaugų teikimą elektroninėje erdvėje, t.y. mokėtojams sumokėjus už tam tikrą paslaugą padaryti tiesioginį pavedimą į mokėtojo nurodytą paslaugų teikėjo banko sąskaitą, ir naudojasi tarpininko – AB Lietuvos pašto (toliau – paštas) teikiama paslauga.

Dėl šios priežasties mokėtojai, atsikaitydami už viešąsias ir administracines paslaugas elektroninėje erdvėje, paštą mato kaip jų įmokų gavėją, tačiau šiuo atveju – paštas yra tik tarpininkas, kuris atlieka mokėtojo sumokėtos įmokos pervedimą elektroninių paslaugų teikėjui.

Jūsų informacijai papildomai pateikiame LR Vyriausybės nutarimo, kuriame galbūt rasite Jums reikalingos informacijos, pavadinimą:

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 1659 „Dėl Viešojo administravimo institucijų informacinių sistemų sąveikumo sistemos naudojimo teikiant viešąsias ir administracines paslaugas elektroninėje erdvėje“ (Žin., 2009, Nr. 150-6718).

Pagarbiai Vilma Četyrkienė Finansinių paslaugų departamento pardavimų vadybininkė
Tel. Mob. El. p.	(8 5) 239 1621 8 652 85 688 v.cetyrkiene@post.lt

Pavasario ženklai

Sušilo, pražydo, sučiulbo kiekvienas krūmelis, kiekvienas žmogelis. Ir tokia atgaiva po ilgos nelengvos nemalonios žiemos!
Pasiilgę grožio ir pailsę nuo pilkumo žmonės spiečiasi prie pavasario ženklų. O tie ženklai - tų pasiilgusių žmonių verti. Žydi visas Vilnius.

   Ir mūsų kiemas - to Vilniaus žydinti dalis.

Pavasarį daug daugiau rožinės spalvos, ir ji nėra nei per saldi, nei per naivi. Pati ta.
Lengvumas susipina į vieną bendrą skaidrią nuotaiką: šilkiniai ilgi sijonai, jogurtiniai ledai, Vingio parkas su riedučiais, neužmirštuolių laukai, palaidos kasos, atostogų kvapas, į Lietuvą sugrįžę žmonės, kurių žiemos pilkume nematei nematei nematei...
Kiekvienas metų laikas gražus, ir visos dienos gražios, bet tos pavasarinės rožinės - ypatingai!

UGNELĖ

Ir paprasta diena gali virsti ypatinga.
Šokių kolektyvas UGNELĖ ir Dvariono muzikos mokyklos liaudies muzikos instrumentų ansamblis sutilpo į nedidelę vaikų darželio (Gabijos gatvėje) salę ir grojo, šoko, trypė ir šypsojosi. Mažieji darželinukai sužinojo apie vyžas ir apie skrabalus, o ir patys galėjo pagroti ir pašokti su ,,tikrais'' muzikantais ir šokėjais.
Visiems buvo smagu.

Taip tyliai ir išradingai gražius darbus dirba kai kurie būrelių vadovai ir darželių auklėtojai (liko už kadro:). Rodos, paprasta, bet nedaug kas šiandien dar tai supranta; be jokių Europos fondų, tiesiog šiaip - panaudojant savo pačių vidinius ,,fondus": kūrybiškumą, profesionalumą, darbštumą, iniciatyvumą, meilę vaikams ir savo darbui.
Kaip smagu, kad tokie spinduliukai apšviečia mūsų vaikus.
Vadavė Ligita Didžiulienė - ideali vaikų šokių mokytoja!

Pirmasis koncertas

Sujudę, susijaudinę, pasitempę ir pasipuošę nuo pat ankstyvo ryto namiškiai ir kaimynai: Smiltelės pirmasis koncertas.

Trys kūriniai, ant stygų virpantys pirščiukai...  Dar viena repeticija iš pat ryto - kad tik nepasimestų nė viena natelė. Taip ilgai reikėjo laukti pasirodymo - ji grojo paskutinė. Bet neišsiblaškė, nepamiršo gražiai nusilenkti, o melodija skambėjo lengvai ir įtikinamai. Taip bent mums atrodė. 

Draugės, kantriai išklausiusios keliolikos kitų vaikų pasirodymą, gražiai pasveikino, ir visos buvo laimingos. 

Visą dieną liko paženklinta to pirmojo koncerto žyme. Labai graži  ir įsimintina diena.

MIRĖ POETAS MARCELIJUS MARTINAITIS

Vaikai kaip žolė. Aš galiu apsimest,
Kad esu autobusas
Arba, sakysim, meška.
Tarsi ant ilgo žirafos kaklo
Karias iš karto visi ant manęs.
Ir prašo prašo vaikai,
Kad būčiau kareivis.
O man nesunku –
Iš tikro: aš moku šaudyt
Ir apkasus kast.
Atstatę ginklus medinius,
Jie ima mane nelaisvėn,
Pastato prie sienos sušaudyt.
O aš, apsimetęs negyvu, krentu.
Man nesunku apsimest –
Mačiau aš, kaip žmonės prie sienų griūva
Susiėmę už šonų,
Ir kaip orą beviltiškai graibo,
Ieškodami rankos.
Ir aš, apsimetęs negyvu, krentu.
Nutyla mažieji kareiviai.
Meta savo ginklus
Ir bėga bėga vaikai
Išsigandę.
Iš lėto keliuos ir šaukiu jiems:
– Palaukite!
Šaukiu jiems:
– Palaukite, aš jau meška!
Žiūrėkite – aš jau meška…
(Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966).

Labai liūdnas vakaras.

Tokios gražios mintys apie vaikus

Ne mano mintys. Tai Kahlilis Džibranas, libaniečių filosofas, miręs 4-ame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje. 

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie - savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.

Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs - lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir pasiliekantį lanką.
Ak...

Mano dvynukai:)

Brolis (lygiai už mėnesio sukaks dvidešimt penkeri) nusipirko naują striukę. Raudoną.
Mažoji sesė (šešerių su puse), kuri jau turi  raudoną striukę, labai apsidžiaugė:

- Dabar tai jau tikrai visi galvos, kad mes dvynukai!