Rudenėlio šventė

Ar jums pažįstamas vaikystės prisiminimas, kai visos linksmybės prasideda tik tada, kai laikrodžiai jau suka link namų?
Su rudenine ,,moliūgine" nuotaika, tamsą atbaidančiais karnavaliniais rūbais ir žibintuvėliais, nešini pyragiukais ir lašinukais, susibėgome pabūti su vaikais tarp šiūrenančių lapų, pasidžiaugti tuo nuostabiu šiemetiniu rudeniu. Vaikai  laukė vakaro, rūpinosi ugnelėmis ir drabužiais, kirto lašinius, kuriuos mamytės šiek tiek užgėrė karštu vynu...

Bet smagiausia buvo, kai visa tai suveikė. Dalis ,,dalyvių" jau buvo išvedžioti po namus, bet tie likę bėgiojo po parką kaip pasiutę. Pasirodo, vaikai varo taip greitai, kad nelengva juos ir pagauti. O kad įžiūrėtum tuos vaikus tarp medžių, pravertė žibintuvėliai. Tikrai niekas nesušalo... Iki paskutinio kvapo žaidėme gaudynių. Kaip vaikystėje. O tada reikėjo eiti namo, kaip tik laiku - kai pats smagumas. Tik taip vakarėlis lieka atminty kaip GERAS...   

SUBTILU Z

ANKSČIAU JAU BŪTI NEGALI - taip vadinosi labai jau ankstyvas koncertas - 7.30 val jau buvome PIANO salėje, kurį surengė keturi smagūs jauni vyrukai - du akordeonai, birbynė ir būgnai.
http://www.piano.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=331&Itemid=213
Lauke  - už lango - buvo dar tamsu, saulėtas rytas pamažu žadino miestą, o salėje smagiai šypsojosi gal du šimtai žmonių - pilnutėlė salė, klausydami prancūziškų baladžių, argentinietiškų Piazzolla melodijų, pačių muzikantų sukurtų instrumentuočių.
Penktadienis prasidėjo nepaprastai ir neįprastai gražiai. Salėje kvepėjo kava ir pleveno tokia teigiama teigiama energija - deja, tokia reta dabar mūsų visuomenėje, ir tokia lalai reikalinga...
Dievinu tokius renginius - be ,,žvaigždžių" (nes ,,ŽMONĖS" tokių koncertų nefotografuoja), be pozos, tik daug daug nuoširdumo.
 BUVO GERAI.

Viena draugė man pasiūlyti išsilyginti raukšles ant kaktos. Koks siaubas, kad aš tų raukšlių nebuvau iki šiol net pastebėjusi. Arba jos, rodos, visada buvo. Nuoširdžiai nesuku sau galvos dėl jų. Juokais pasakiau, kad ateina laikas tapti močiute, tai kokia gi būčiau močiutė - be raukšlių...

O jei rimtai - pats laikas vėl susirinkti su draugėmis prie taurės vyno ir apgodoti, išdiskutuoti visas moteriško gyvenimo aktualijas. Taigi ne apie raukšles, o apie drauges bene kasdien galvoju - bręsta pasisėdėjimas. Nes niekas nelygina raukšlių geriau už sveiką nuoširdų juoką, už ironišką ar sentimentalų žvilgsnį į save, bėgančius metus, prabėgančius ir pasiliekančius vyrus, bėgiojančius vaikus, skubantį laiką - į tą visą be perstojo judantį pasaulį... Tokių nuostabių moterų aplink mane - galvoju, ar joms ant kaktos taip pat atsirado raukšlių? Tik žinau, kad jos vis gražesnės ir išmintingesnės - vis įdomiau su jomis...

Per mūsų kiemą perbėgo pirmosios rimtos šalnos. Ištižo narcizų kasos - sukroviau vakar į juoduosius šiukšlių maišus. Ir didelius suglebusius aktinidijų lapus - ten pat. Kelios ant šakų užsilikusios uogelės tokios saldžios. Ir tai jau paskutiniai paeinančių metų skonio lašeliai.

Persikeliame vidun.
Namuose apsigyveno paukštukai - ant porcelianinių šermukšnio uogų.
Ant puodelio dugno - dvi brangios raidės - R J.
Tos dvi raidės man jau daugiau nei du dešimtmečius yra mano mielos DRAUGĖS vardas...

nauja visko pradžia ne savo noru

netikėtai - labai netikėtai - netekau prieigos prie visų turėtų google produktų. žuvo blog'as CREATIVE-DAY, o svarbiausia - daug daug darbui svarbios informacijos. daug įvairių minčių maišėsi galvoje, jaučiausi lyg siaubo filmo herojus, vieną rytą praradęs atmintį ir vietą po saule - atskirtas nuo praeities...
bet saulė vėl ir vėl patekėjo. nusileido ir dar kartą patekėjo. esu čia. ir noriu ir toliau būti  - dalintis su jumis ta laime gyventi po saule.