Niekad niekados
Nesibaigiantį liūdesį
Ir ilgiausią pasaulyje kelią,
kad tavo kraujas
Niekad niekados
Nesužinotų, kas yra namai
Ir nusižudėlės langinės
Klysmas naktį:
Niekad niekados (A.Nyka Niliūnas)
Ar jūs vis dar skaitote eilėraščius? Kartais? Ar turite mylimą aptrintą eilėraščių knygelę, o gal knygyne vis atrandate naujų posmų, kurie ,,prilimpa", įstringa, lydi ir lieka?Pažįstate tą draugystės su poezija jausmą iš studijų laikų?
Juk TADA ir laiškus rašėme vieni kitiems - visai kitokius nei dabar tos SMS žinutės: ilgus, netrumpindami žodžių. Atvirkščiai- su metaforomis ir nutylėjimais. Su eilėraščių citatomis ir su užuominomis.
Nei čia graudenuosi dėl to nei ką, jaunos ateinančios kartos (turbūt?) visada teisios.
Mes buvome liudininkais, kaip tėvų jaunystės atminimų albumai tapo sentimentalia istorija, kuri mums nebuvo reikalinga. Atminimų mes studijų laikais jau nerašėme. Ir neturime nuotraukų iš fotografijos studijų su sentimentaliais trumpais užrašasi kitoje pusėje, kokias mūsų mamos dovanojo savo jaunystės draugėms ir draugams, o tėvai siuntė iš armijos.
Gražios tos nuotraukos.
Ir tie užrašai kitoje pusėje - gražūs.
Gražūs atminimų albumai, nors tekstai kartojasi, bet galime pavydėti, kaip dažnai jie kalbėjo apie jausmus, draugystę, jaunystę, prisiekinėjo neužmiršti, piešė vieni kitiems rugiagėles (,,vasilkas"), dovanojo dainas, vardadienio vainikus kabino ant durų...
Mano kartos studentai rengė poezijos vakarus, pagarbiai klausė poetų, juos labai gerbė, citavo, pirko ir skaitė eilėraščius, recenzijas, stovėjo eilėje prie ,,Litaratūros ir meno" šeštadieniais.
Vis kirba mintis apie poezijos skaitymus nedideliame draugų ratelyje. Ar galėsime , ar išdrįsime atidengti širdį? Ar motėsime išgirsti tylą, pajusti metaforos gylį? Ar jie turi dar tuos senus užrašus, mano mylimi draugai? Atsineštų jie eilėraštį į svečius? Ar turime drąsos nesislėpti už kasdienybės aptarinėjimo?
NEPABANDYSI - NESUŽINOSI NIEKADA:)
