2012 m. spalio 31 d., trečiadienis

Vaiduokių ir pokštininkų diena


Žinoma, kad Helovynas buvo švenčiamas senovės druidų – keltų išminčių ir kunigų. Keltai garbino gamtą, suteikdami jai antgamtiškų galių.
Keltai garbino Saulės dievą (Belenus) – jo šventė buvo Beltane dieną (gegužės 1 d.), ir mirties viešpatį, arba mirusiųjų dievą, kuriam buvo skirti Samhain diena – spalio 31-oji. Beltane buvo vasaros šventė, o Samhain žymėjo žiemos pradžią. Lapkričio 1-oji keltams buvo naujų metų pradžia.  Senovės Britanijoje ir Airijoje keltai, švęsdami spalio 31-ąją (vasaros pabaigą), tikėjo, kad mirusiųjų sielos tądien grįžta aplankyti savo namų, o aplink siaučia vaiduokliai, raganos ir pan.
Daugybė tautų visame pasaulyje mini laiką, kai mirusieji grįžta pabūti gyvųjų draugijoje. Induizmas turi Holi naktį, irakėzų indėnai švenčia mirusių dieną kas 12 metų, maldomis paminėdami visus per tą laiką mirusius. Meksikoje nacionalinė šventė, kai gyvieji pagerbia mirusius, prasideda lapkričio 2 ir tęsiasi kelias dienas. 
Bažnyčia lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, skirta minėti šventuosius ir kankinius, tik daug vėliau (popiežius Grigalius IV 835 metais). Viduramžiais Bažnyčia, kovodama su pagonybe, kaip priešpriešą Samhain šventei, lapkričio 1-ąją paskelbė Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-ąją – Vėlinėmis, Mirusiųjų diena.
Liuteronų bažnyčia mini spalio 31 –ąją arba arčiausiai šios datos esantį sekmadienį kaip protestantų reformacijos pradžią. Viduramžiais bažnyčioje vyravo tendencijos pirkti indulgencijas. 1517 m. Martynas Liuteris iškabino savo garsiąsias 95 tezes, nukreiptas prieš šias indulgencijas, spalio 31 dieną.
Bažnyčia, įspėdama, kad šiandien ,,kai kelia galvą neopagonys ir raganos," skatina nesilaikyti senųjų pagoniškų papročių, saugotis pagoniško okultizmo, nes „visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė“ (Rom 14, 23).
Nepaisydami tradicinės religijos grūmojimo dėl dalyvavimo Helovyno vakarėliuose, jauni žmonės (ypač vaikai) mėgsta kaukes, vaikščiojimą tamsoje su žibintais, baisias teatralizuotas istorijas, pokštus ir moliūgo pyragus. 
Žinoma, vienam moliūgui į dantis įgrūdome žvakelę. O ji, matyt, priviliojo ,,pokštininkus".
Viduramžiais per Vėlines vargšai eidavo iš namų į namus prašydami „vėlinių“ pyragų, dalijamų kaip padėką už maldas, kurias jie pasižadėdavo kalbėti už mirusiuosius. Bet prie mano vartų tamsoje išniro suaugusio vyro galva, norėdama gauti iš manęs ,,pokštų, saldainių arba pinigų". 
Ar čia aš taip giliai į Viduramžius sugrįžti nesugebu, bet taip ir nesupratau, ką aš tam suaugusiam vyrui, į Viduramžių vargšą nepanašiam visai, ir už mirusius melstis visai neketinančiam, pro vartus pasiūlyti turėjau: saldainį, litą ar pokštą. 
Atrodo, tragiškai neturiu jumoro jausmo...
   

2012 m. spalio 26 d., penktadienis

Mūsų antys tipena po sniegą

Antys turi skonį. Iš karto po to, kai Giedrė su Artūru taip dailiai sutvarkė mūsų gatvės prūdą, ančių porelė gyvena kartu su mumis: plauko prūde, atskrenda į mūsų kiemus, mielai vaišinasi, be baimės vaikštinėja po gatvę (baisu, kad koks GREITUTIS jų nenumuštų).
Šiandien ta daili ančių porelė, rodos, su pasitenkinimu  tipena po pirmąjį sniegą.
Mūsų Gilė iš džiaugsmo vartosi ir šėlioja sniege. Smiltė taip pat planuoja šokti ,,į pusnį".


Tarpais išlenda saulė - ir visai neblogai atrodo pasaulis, kai baigiasi vasara.
Ypač, jei į jį pavyksta pasižiūrėti vaiko, šuniuko ar elegantiškos anties akimis.  

2012 m. spalio 25 d., ketvirtadienis

kiek bešertum, vilkas vis miškan žiūri



Ateinančią savaitę numatomi intensyvūs krituliai. Ir nelabai kraują kaitinančios temperatūros numatomos. Radijas vis praneša šią žinią. Ir pro langą ,,rodo" ne geriau.
Nenustebino. Greitai pasirodys sniegas. Bus slidu, pavojinga ir brangu.
O KITUR kieme augs kinrožės, agavos ir palmės.
KITUR nereikia  kailinių ir penkiolikos kubų malkų.
KITUR nereikia gramdyti ledo nuo priekinio stiklo.
KITUR labai jau įspūdingi Viduramžių miesteliai. Ir jų  - su pilimis, siauromis gatvėmis ir labai senomis bažnyčiomis - tieeeeek daug...
Labai daug puslapių ir lapų prirašyta apie tai, kaip KITUR gerai.
Tikrai, neblogai sau prisirinkti apelsinų arba žiemą vasarą važinėti dviračiu.

KITI nežino, kur yra Lietuva. Arba žino mažai ir blogai. Pvz., apie nusikaltėlius, vagišius ir kitokius ,,rusus" iš Lietuvos, nes mes vis dar ,,girdimės" kaip rusai (o mes galvojame, kad mūsų kalbos intonacija visai kitokia -  lyriška, kaip daina...:). Norime ,,girdėtis" kaip italai, bet pasirodome - kaip ,,rusai" (kaip juos įsivaizduojame iš senų filmų ir anekdotų).
 Vienas lietuvis žmogus, pavydėtinai gražia Strazdo pavarde, atskridęs su savo moterimi KITUR, viešbutyje naktį pridaužė jai paakius. Ryte ji atėjo, vaiku vedina, į restorana, įgavusi egzotišką pandos įvaizdį, o jis nutūpė į viduramžišku grožiu stebinančio miesto Gerona areštinę. Ir pasibaigė ,,itališkas" įvaizdis. Paprasti mes, ar ne?

Tai tik reiškia, kad atostogos - kaip atostogos: įspūdžių liko įvairių.

O namo sugrįžti reikia. Dvidešimt du maišai ąžuolų lapų jau sugaudyti į maišus (jeigu ką, tai keliolika maišų dar prieš antrąsias atostogas buvo entuziastingai sugrėbta). A la GYVENIMAS PO KLEVU (ar dar kas atsimena tą tuomet kultinę Granausko apysaką?) - GYVENIMAS PO ĄŽUOLU:)

Neužilgo puošime namus Kalėdoms - su tikru sniegu. O KITUR styros plokos palmės. Koks iš jų grožis per Kalėdas?

Tik iki Kalėdų dar išgersime taurę ispaniško vyno su draugais. MIRKSIUKAS.